Vėsus rudens vėjas švelniai banguoja tūkstančiais kryžių Įvietos kalvoje kryžius, sukviestas Milda ir Eimanto.

The cool autumn wind gently sways the thousands of crosses on the Įvietos hill, summoned by Milda and Eimantas.

Aukštas kalnas, apklotas auksiniais lapais, primena prarastas dienas jų vaikystės.

The tall hill, covered with golden leaves, reminds them of the lost days of their childhood.

Ilgai praleisti metai, tačiau ši vieta juos visad traukia.

Many years have passed, yet this place always draws them back.

Milda stovėjo aukščiau, stebėdama horizontą, mintimis keliaudama į praeitį.

Milda stood higher up, observing the horizon, her thoughts traveling to the past.

Milda, vyresnioji sesuo, visada jautė atsakomybę už šeimos tradicijas.

Milda, the older sister, always felt a responsibility for family traditions.

Tėvai ją mokė gerbti praeitį, perduoti vertybes ir istorijas.

Their parents taught her to respect the past, to pass down values and stories.

Šis vakaras jai buvo svarbus.

This evening was important to her.

Eimantas, žaismingas ir nerūpestingas brolis, buvo šalia, bet žvilgsnis jo klajojo toliau.

Eimantas, the playful and carefree brother, was nearby, but his gaze wandered farther.

Jie šią vietą lankydavo vaikystėje su tėvais.

They used to visit this place in their childhood with their parents.

Tai buvo tarsi ritualas, simbolinis prisiminimų kelionė.

It was like a ritual, a symbolic journey of memories.

Tačiau Eimantas dažnai tyliai niurnė, kaip jis mėgautųsi naujomis vietomis, naujomis patirtimis.

But Eimantas often quietly grumbled about how he would enjoy new places, new experiences.

"Ar prisimeni, kai tėvai mums pasakojo istorijas apie šią vietą, kaip žmonės čia visuomet sugrįžta?

"Do you remember when our parents told us stories about this place, how people always return here?"

" tyliai paklausė Milda, žiūrėdama į brolį.

Milda quietly asked, looking at her brother.

„Taip, aš prisimenu“, šiek tiek pavargusiu balsu atsakė Eimantas, „bet aš manau, kad galime rasti naujų vietų, apie kurias čia papasakoti.

"Yes, I remember," Eimantas replied with a slightly tired voice, "but I think we could find new places to tell stories about."

“Milda nusilenkė ir su šiltąja šypsena pridūrė: „Ar nori, kad tau papasakočiau tą kartą, kai tėvai mus čia pirmą kartą atvedė?

Milda bent down and added with a warm smile, "Would you like me to tell you about the time when our parents first brought us here?"

“Eimantas sustojo, jo žvilgsnis sulėtėjo, o širdyje pajuto kažką cinkelio.

Eimantas paused, his gaze slowed, and he felt a spark in his heart.

Jis tyliai atsisėdo šalia sesers, klausėsi Miltiškosios širdies mots: apie tėvų džiaugsmą, nuostabą ir lygias istorijas, kurias jie dalinosi.

He quietly sat down next to his sister, listening to Milda's heartfelt words about their parents' joy, wonder, and the stories they shared.

„Milda, turiu tau prisipažinti,“ tyliai pradėjo Eimantas.

"Milda, I have to admit something to you," Eimantas began quietly.

„Man buvo sunku.

"It's been hard for me.

Po to kai jie išėjo, aš stengiausi.

After they left, I tried...

stengiausi tiesiog nepamiršti, bet nesielvartauti.

I tried just not to forget, but not to grieve."

“Milda atsargiai paėmė jo ranką.

Milda gently took his hand.

„Suprantu.

"I understand.

Bet mes galime tai padaryti kartu: laikytis tradicijų ir kurti naujas.

But we can do it together: hold onto traditions and create new ones."

“Tą akimirką Eimantas nusišypsojo, būdamas dėkingas už sesers kantrybę.

In that moment, Eimantas smiled, grateful for his sister's patience.

Jie abu pasijuto arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau.

They both felt closer to each other than ever before.

„Galėtume palikti naują kryžių,“ siūlė Eimantas, „tarsi mūsų pažadas vienas kitam, kad sujungsime seną ir naują.

"We could leave a new cross," Eimantas suggested, "as a promise to each other to connect the old with the new."

“Jų žingsniai tapo lengvesni, kai jie patraukė link lėdinio kryžiaus, kurį paliks kaip vilties ir ateities ženklą.

Their steps became lighter as they headed towards the wooden cross, which they would leave as a sign of hope and the future.

Kalva ir toliau banguojant kryžiais ramiai saugojo šios dvi sielas, žinodama, kad jų kelionė dabar bus dar vieningesnė.

The hill, quietly swaying with crosses, continued to watch over these two souls, knowing that their journey would now be even more united.

Po to, kai Milda ir Eimantas užbaigė savo simbolinį aktą, jie jautėsi taip, lyg jų širdys nusiraminę ir vieningos.

After Milda and Eimantas completed their symbolic act, they felt as if their hearts were calm and unified.

Tradicijos ir ateitis dabar tvirtai tarpusavyje susipynė.

Traditions and the future were now firmly intertwined.