Vilius stovėjo ant kalvos krašto Aukštaitijos nacionalinio parko pakraštyje.

Vilius stood on the edge of the hill at the border of the Aukštaitija National Park.

Priešais jį išsiskleidė žiemos pasaka.

In front of him unfolded a winter's tale.

Spindintis sniegas, blizganti saulė ir tyli, stebuklinga atmosfera.

Shimmering snow, a gleaming sun, and a silent, magical atmosphere.

Bet Viliaus širdyje vis dar mušėsi audra.

But in Vilius's heart, a storm still raged.

Buvo vasario 14-oji, o jis neseniai išgyveno išsiskyrimą su Gabija.

It was February 14th, and he had recently gone through a breakup with Gabija.

Kai jie buvo kartu, jie planavo kelionę į šį parką, kad pabėgtų nuo miesto šurmulio, bet dabar jis čia buvo vienas.

When they were together, they had planned a trip to this park to escape the city's hustle and bustle, but now he was here alone.

Vilius jautė, kaip šaltis skverbiasi per jo drabužius, bet nenorėjo grįžti atgal.

Vilius felt the cold seeping through his clothes but didn't want to go back.

Jis norėjo atsitraukti nuo savo minčių, rasti ramybę gamtoje.

He wanted to escape his thoughts, to find peace in nature.

Nors šviesus, sniego baltumas ir platus miško siluetas buvo kažkas, kas jį užgniaužė, mintys apie Gabiją ir jų kartu praleistą laiką nepaleido jo.

Although the bright whiteness of the snow and the vast silhouette of the forest were breathtaking, thoughts of Gabija and the time they spent together would not leave him.

Vis tie prisiminimai, kaip jie kartu vaikščiojo šiuo taku, juokėsi ir dalinosi ateities planais.

Those memories of walking this path together, laughing and sharing future plans.

Mintys buvo kaip dygliuotas krūmas, nepaleidžiantis ir vis grįžtantis prie jo širdies.

The thoughts were like a thorny bush, not letting go and always returning to his heart.

Tačiau Vilius žinojo, kad ši kelionė yra būtina, kad rasti atsakymus į jo vidinius klausimus.

However, Vilius knew that this trip was necessary to find answers to his inner questions.

Sniegas vis stiprėjo, dangus buvo visai pilkas, o kelias tapo sunkiai įžvelgiamas.

The snow kept getting stronger, the sky was entirely gray, and the path became barely visible.

Atsivilkdamas sunkius žingsnius per sniego milžinus, Vilius jautėsi kaip maža dalelė didžiulio pasaulio, neturinti krypties.

Dragging heavy steps through the giant snowdrifts, Vilius felt like a small part of a vast world, without direction.

Jo protas buvo sudrumstas, ir jis buvo pasimetęs ne tik miške, bet ir savo mintyse.

His mind was troubled, and he was lost not only in the forest but in his thoughts.

Staiga jis išvydo miško laukymę.

Suddenly he saw a forest clearing.

Visur aplink buvo didingai pastatyti sniego krūminiai nameliai, tylus miško gyvenimas, kaip sustingusi akimirka filme.

All around were majestically built snow shrub houses, the silent forest life, like a frozen moment in a film.

Ta laukymė atrodė tokia tyli ir rami, jog Vilius pagaliau galėjo sustoti ir įkvėpti naujos vilties.

That clearing looked so quiet and peaceful that Vilius finally could stop and breathe in new hope.

Jis atsisėdo ant apklotą sniego ir užsimerkė.

He sat on a snow-covered blanket and closed his eyes.

Žiema jam atrodė ne tik šalta ar sunki, bet ir savu būdu graži.

Winter did not seem just cold or harsh to him, but beautiful in its own way.

Čia jis jautėsi laisvas ir nesuvaržytas.

Here he felt free and unrestrained.

Viliui kilo naujų minčių apie gyvenimo grožį ir naujos pradžios galimybes.

Vilius had new thoughts about the beauty of life and the possibilities of new beginnings.

Buvo aišku, kad praeitis jam bus brangi, tačiau neturi užgožti dabarties.

It was clear that the past would be dear to him, but it should not overshadow the present.

Pakilęs nuo sniego, Vilius jautėsi ramus.

Rising from the snow, Vilius felt calm.

Jis žinojo, kad sugrįžę į miestą, prisiminimai nebus tokie stulbinantys.

He knew that upon returning to the city, the memories would not be so overwhelming.

Jis išmoko, kad gyvenimas tęsiasi ir kad galima prisiminti, bet ne gyventi praeities šešėlyje.

He learned that life goes on and that one can remember but not live in the shadow of the past.

Aukštaitijos nacionalinio parko gaivus oras ir žvilgaus pasaulio miražas atnešė jam atsakymą, kurio ieškojo.

The fresh air of Aukštaitija National Park and the mirage of the glistening world brought him the answer he sought.

Vilius galėjo judėti toliau, su nuoširdžia šypsena.

Vilius could move on, with a sincere smile.

Jis dar kartą pasižiūrėjo į plevenančius medžius prieš grįždamas.

He glanced once more at the swaying trees before heading back.

Jo žingsniai vedė atgal į gyvenimą, į laisvą ir atvirą širdį naujai pradžiai, kurios kiekviena saulėlydžio sniego lazdele pažymėtų naują jo dienos šviesoje patirtį.

His steps led him back to life, to a free and open heart for a new beginning, with each sunlit snowflake marking a new experience in his daylight.