Šilti vasaros vakarai Vilniuje visada buvo ypatingi.

Warm summer evenings in Vilnius have always been special.

Ypač per Rasos šventę, kai miestas skendėjo garsuose ir dainose, o žvaigždės žibėjo aukštai.

Especially during the Rasos festival, when the city was awash with sounds and songs, and stars shone high above.

Už miesto šurmulio, tarp apleistų sandėlių kvartalo, pakilo dulkės ir paslėptas pavojus.

Beyond the hustle and bustle of the city, amidst the abandoned warehouse district, dust and hidden danger arose.

Šioje vietoje, kur laikas sustojo, savo pavojingą kelionę pradėjo Giedrius ir Laima.

In this place, where time had stopped, Giedrius and Laima began their perilous journey.

Giedrius, jaunas vyras su stipria valia, žvelgė į griūvantis sandėlį su nerimu.

Giedrius, a young man with strong will, looked at the crumbling warehouse with anxiety.

Jo močiutės pasakojimai apie prarastą šeimos relikviją, švytinčią kaip auksinės Joninių ugunys, vedė jį čia.

His grandmother's tales about a lost family relic, glowing like the golden fires of Joninės, led him here.

Legenda bylojo, kad ji paslėpta sandėlio labirintuose.

The legend said it was hidden within the warehouse's labyrinth.

Laima, jo draugė nuo vaikystės, žingsniavo šalia su uždegančiu noru ieškoti nuotykių ir padėti Giedriui.

Laima, his friend since childhood, walked beside him with a burning desire for adventure and to help Giedrius.

„Ar tikrai šis sandėlis? Jis atrodo... nelabai svetingai,“ su nedidele pašaipa, bet ir pagarba akyse tarė Laima.

"Is it really this warehouse? It looks... not very welcoming," said Laima with a slight mockery but also respect in her eyes.

„Taip, mano močiutė tuo įsitikinusi. Reikia tikėtis, kad legenda nemeluoja,“ atsakė Giedrius, kovodamas su abejonėmis.

"Yes, my grandmother is convinced of it. We must hope that the legend doesn't lie," replied Giedrius, battling with doubts.

Sandėlio viduje buvo tamsu.

Inside the warehouse, it was dark.

Senos plytos ir sutrūkinėjęs betonas tarsi pasakojo istorijas iš praeities.

Old bricks and cracked concrete seemed to tell stories from the past.

Oro dvelksmas buvo prisodrintas metalo skonio ir dreifavo su vėsiais vėjo gūsiais per skyles sienose.

The air was filled with the taste of metal and drifted with cold drafts through holes in the walls.

Giedrius įbedė žibintuvėlį į prieblandą, stengdamasis išsklaidyti paslapties šydą.

Giedrius pointed his flashlight into the dimness, trying to disperse the shroud of mystery.

„Greitai jį nugriaus,“ tarė Laima.

"They'll tear it down soon," said Laima.

„Turime skubėti.“

"We have to hurry."

Giedrius linktelėjo ir žengė pirmyn, nors žinojo, kad rizika auga.

Giedrius nodded and stepped forward, though he knew the risk was growing.

Sandėlis šniokštė ir atrodė be galo milžiniškas, tačiau Giedrius buvo pasiryžęs.

The warehouse roared and seemed endlessly huge, yet Giedrius was determined.

Laima nesitraukė, pasirengusi padėti neatsižvelgdamas į pavojų.

Laima stayed close, ready to help without regard for the danger.

Netikėtai, jie išgirdo garsą.

Suddenly, they heard a sound.

Tarsi duslus spragtelėjimas ir paskui ilgas aidėjimas.

Like a dull click followed by a prolonged echo.

Atrodė, kad juos stebi kažkas, kažkur netoli.

It seemed as if something was watching them from somewhere nearby.

Giedrius susiėmė už širdies, bet Laima pagavo jo ranką.

Giedrius clutched his chest, but Laima caught his hand.

„Esame kartu,“ ji nusišypsojo, bandydama suteikti drąsos.

"We are together," she smiled, trying to give courage.

Arčiau tamsos kampo jie pastebėjo siluetą.

Closer to the dark corner, they noticed a silhouette.

Iš šešėlių lyg budėtojas atsiskyrė nežinoma figūra.

From the shadows, like a guardian, emerged an unknown figure.

Giedrius drebėjo ir vienu rankos mostelėjimu padėjo Laimai suprasti, kad reikia būti atsargiai.

Giedrius trembled and with a wave of his hand signaled Laima to be cautious.

Bet šis siluetas nesiruošė pulti.

But this silhouette did not intend to attack.

Vietoje to, jis tarsi vedė juos tiesiai į smulkų tūlą – mažą skrynelę.

Instead, it seemed to lead them directly to a small nook—a little chest.

Giedrius prislinko prie skrynelės.

Giedrius crept up to the chest.

Atidarius ją, jo veidą nušvietė šilta šviesa.

Opening it, his face was illuminated by a warm light.

Tai buvo relikvija – močiutės žiedas su auksiniu švytėjimu.

It was the relic—his grandmother's ring with a golden glow.

Laima ir Giedrius pažiūrėjo vienas į kitą triumfuojančiai, bet jų džiaugsmas buvo trumpas.

Laima and Giedrius looked at each other triumphantly, but their joy was short-lived.

Atėjo pirmasis įspėjimo garsas – kažkur netoli girgžtelėjo siena.

The first warning sound came—a wall creaked nearby.

„Turime grįžti!“ sušuko Giedrius, spausdamas brangų radinį prie krūtinės.

"We must get back!" shouted Giedrius, pressing the precious find to his chest.

Jie pasuko atgal, už nugaros jau girdėjosi gręžiantieji garsai ir lūžtantys mūrai.

They turned back, behind them now the sounds of drilling and cracking masonry were audible.

Laikas bėgo, o jie skubėjo kuo greičiau.

Time was running, and they hurried as quickly as possible.

Paskutiniame posūkyje sandėlio siena ėmė griūti, bet draugų pora spėjo pasprukti prieš pat didžiulio triukšmo ir dulkių debesį.

In the last turn, a wall of the warehouse began to collapse, but the pair of friends managed to escape just before the massive noise and cloud of dust.

Rasos šventės garsai vėl pasigavo jų ausis, o Giedrius nuoširdžiai atsiduso.

The sounds of the Rasos festival once again reached their ears, and Giedrius sighed sincerely.

Žiedo švytėjimas jo delne buvo tarsi prisiminimų ir tolimps pasakos simbolis.

The ring's glow in his palm was like a symbol of memories and a distant tale.

Giedrius mokėsi pasitikėti savo nuojauta, bet dar svarbiau – pripažino vertę turėti tokią draugę kaip Laima.

Giedrius learned to trust his intuition, but more importantly, he acknowledged the value of having a friend like Laima.

Rasos šventė juos grąžino į dabartį, o sandėlis amžiams pasiliko praeityje su visomis paslaptimis.

The Rasos festival brought them back to the present, while the warehouse remained forever in the past with all its secrets.