Vasaros saulė šviesiai nušvietė medinius langus, uždengusius psichiatrijos skyriaus sienas.

The summer sun brightly illuminated the wooden windows covering the walls of the psychiatric ward.

Viduje tvyrojo kvapas, primenantis vaistus ir sterilumą.

Inside, there lingered a smell reminiscent of medicine and sterility.

Lina, sėdinti nedideliame kambario kampe, stebėjo kaip šešėliai lėtai slankioja sienomis.

Lina, sitting in a small corner of the room, watched as shadows slowly moved along the walls.

Jis jautėsi lyg uždarytas narve.

He felt like he was trapped in a cage.

Jo mintys buvo painios ir susipynusios, tarsi netvarkingas mezginys.

His thoughts were confusing and intertwined, like a tangled web.

Ruta, švelni Lino sesuo, stovėjo už durų.

Ruta, the gentle sister of Lina, stood outside the door.

Ji jautėsi išvargusi, bet ryžtinga.

She felt tired but determined.

Kaip kiekvieną savaitę, ji atvyko aplankyti brolio.

As she did every week, she came to visit her brother.

Pastaruoju metu jai pasirodydavo, kad tarp jų stojo siena.

Lately, she felt that a wall had risen between them.

"Linas, kaip tu jautiesi šiandien?

"Linas, how are you feeling today?"

" - švelniai paklausė Ruta, įžengusi į kambarį.

Ruta asked gently as she entered the room.

Linas tiesiog gūžtelėjo pečiais.

Linas just shrugged.

Žodžiai pradingo kažkur jo galvoje, o tylą nutraukė tik senas laikrodis koridoriuje.

The words disappeared somewhere in his head, and only the old clock in the corridor broke the silence.

Ruta atsisėdo šalia ir paėmė jo ranką.

Ruta sat down next to him and took his hand.

Ji jautėsi taip, tarsi jos paapvalintos jėgos būtų bejėgės prieš Lino emocinę būseną.

She felt as if her rounded strength was powerless against Lina's emotional state.

Netrukus prie jų prisijungė Eglė, jų pusbrolė.

Soon, they were joined by Eglė, their cousin.

Ji neseniai grįžo į šalį ir stengėsi atstatyti ryšį su šeima.

She had recently returned to the country and was trying to rebuild the connection with the family.

Eglės nešiojama vasariška suknelė ir šypsena bandė įnešti šviesos į šį blankų kambarį.

The summer dress and smile Eglė wore attempted to bring light into this dull room.

"Labas, Linas, Ruta", - drąsiai pasveikino ji, sėdėdama šalia.

"Hello, Linas, Ruta," she greeted confidently, sitting down beside them.

Atmosfera buvo įtempta.

The atmosphere was tense.

Kiekvienas iš jų turėjo savo lūkesčius ir neišsakytus žodžius apie praeitį.

Each of them had their expectations and unspoken words about the past.

Vis dėlto šią popietę laukė šeimos terapijos sesija.

Still, this afternoon, they awaited a family therapy session.

Visi trys nuėjo į nedidelį terapijos kabinetą, kur balta sofa ir dvi kėdės laukė jų pašaipių žvilgsnių.

All three went to a small therapy room, where a white sofa and two chairs awaited their skeptical glances.

Terapijos sesijų siena buvo padėta įvairių piešinių, kuriuos sukūrė kitų pacientų rankos.

The therapy session's wall was adorned with various drawings created by the hands of other patients.

Psichologė, moteris vidutinio amžiaus, su draugiška šypsena, pradėjo sesiją.

The psychologist, a middle-aged woman with a friendly smile, began the session.

"Aš tikiu, kad šiandien galime kalbėti apie dalykus, kurie jus slegia", - ji ramiai pasiūlė.

"I believe today we can talk about the things that weigh on you," she calmly suggested.

Linas, nors ir iš pradžių buvo prieštaraujantis, pagaliau pajuto, kad užteko tylos.

Linas, though initially hesitant, finally felt the silence was enough.

"Tai yra sunku", - pradėjo jis, "bet aš noriu kalbėti".

"This is hard," he began, "but I want to talk."

Per ateinančias minutes išsivystė audringa pokalbis: išreiškė nuoskaudas, išlietos paslaptis.

In the following minutes, a stormy conversation developed: grievances were expressed, secrets revealed.

Eglė pripažino seną šeimos ginčą, Ruta atvirai pasidalijo vidiniais sunkumais, o Linas kartojo: "Noriu rasti ramybę.

Eglė acknowledged an old family dispute, Ruta openly shared her inner struggles, and Linas repeated, "I want to find peace."

" Po seanso kiekvienas iš jų jautėsi lyg būtų nusiėmę sunkų akmenį nuo pečių.

After the session, each of them felt like they had removed a heavy stone from their shoulders.

Išeidami iš terapijos kabineto, Linas pažvelgė į Rutą ir Eglę.

As they left the therapy room, Linas looked at Ruta and Eglė.

Jų žvilgsniai buvo pilni vilčių.

Their gazes were full of hope.

"Aš jums ačiū", - tyliai ištarė jis, "kad esat šalia.

"Thank you," he quietly said, "for being here."

" Ruta šypsojosi, o Eglė vieningai linktelėjo galvą.

Ruta smiled, and Eglė nodded her head in agreement.

Nors atrodė, kad šeimą jungiantis siūlas buvo trapus, tačiau tai buvo jų bendros pradžios pamatas.

Although it seemed that the thread connecting the family was fragile, it was the foundation of their shared beginning.

Baigiantis vasarai, šio kambario sienos atrodė ne tokios šaltos, ir viltis užpildė jų širdis.

As summer came to an end, the walls of this room seemed less cold, and hope filled their hearts.