Lietuvos ruduo buvo tarsi ramus paslaptingumo laikas, kupinas spalvotų lapų krintančių gatvėmis.

The autumn in Lithuania was like a calm time of mystery, full of colorful leaves falling on the streets.

Vilniuje, vieną tokią vėjuotą dieną, Ruta skubėjo į Vilniaus miesto ligoninę.

In Vilnius, on one such windy day, Ruta rushed to Vilnius City Hospital.

Ji negalėjo sustoti galvodama apie Gediminą - jos jaunesnį brolį.

She couldn't stop thinking about Gediminas - her younger brother.

Jis ką tik patyrė avariją ir buvo skubiai operuojamas.

He had just been in an accident and was being rushed into surgery.

Ruta jautėsi sumišusi.

Ruta felt confused.

Širdis spaudė nerimas ir neišspręsti jausmai.

Her heart was gripped by anxiety and unresolved feelings.

Ligoninės koridoriai buvo tylūs, tik minkšti gydytojų ir seselių balsai aidėjo aplink.

The hospital corridors were quiet, with only the soft voices of doctors and nurses echoing around.

Ruta atsisėdo ant šalto metalo suolelio, keldama akis į šviesos ruožus, krentančius pro langus.

Ruta sat on a cold metal bench, lifting her eyes to the beams of light streaming through the windows.

Rudens lygė, laikas permainoms ir apmąstymams, priminė apie pokyčių galimybę.

The autumn equinox, a time for change and reflection, reminded her of the possibility of transformation.

Ji jautė, kaip viduje kova su pykčiu ir ilgesiu kilo vis stipriau.

She felt the internal struggle with anger and longing growing ever stronger.

Ruta ir Gediminas nesikalbėjo nuo tada, kai kilo ginčas dėl paveldėjimo.

Ruta and Gediminas hadn't spoken since a dispute arose over their inheritance.

Jų šeimos namas tapo nesutarimų šaltiniu, ir abu užsispyrę nesitraukė iš savo pozicijų.

Their family home had become a source of conflict, and both stubbornly held their ground.

Tačiau dabar, tą vėlyvą rudens popietę, visa tai netikėtai atrodė nereikšminga.

However, now, on this late autumn afternoon, all of that suddenly seemed insignificant.

Mintis, kad gali netekti brolio, išgąsdino ją labiau nei bet kada anksčiau.

The thought of losing her brother frightened her more than ever before.

Tyliai durims atsidarius, iš operacinės išėjo gydytojas.

As the door quietly opened, a doctor emerged from the operating room.

Jis įsitempęs, bet su šypsena veide.

He was tense but had a smile on his face.

Ruta atsistojo, jos širdis plazdėjo kaip sparnuotas paukštis.

Ruta stood up, her heart fluttering like a bird with wings.

„Operacija sėkminga,“ - sakė jis.

"The operation was successful," he said.

Ruta lengviau atsikvėpė, bet žinojo, kad tikroji kova jos dar laukia.

Ruta breathed a sigh of relief, but she knew that the real struggle still lay ahead.

Stovėdama priešais brolio palatos duris, ji dvejojo.

Standing before her brother's room door, she hesitated.

Aplink vis dar tylėjo lapų lygės šlamesys.

The rustling of autumn leaves was still silent around her.

Viduje kažkas suvirpėjo.

Something inside trembled.

Visa pyktis, kuris buvo kaupęsis metų metus, dabar atrodė tarsi rūkas, kurį galėjo išsklaidyti.

All the anger that had accumulated over the years now seemed like a fog that could be dispersed.

Reikėjo tik žengti žingsnį ir pasitikti permainos laiką.

All it needed was to take a step and embrace the time for change.

Giliai įkvėpusi, Ruta pravėrė duris.

Taking a deep breath, Ruta opened the door.

Mažas, steriliai baltas ligoninės kambarys buvo prisipildęs silpnos vakaro šviesos.

The small, sterile white hospital room was filled with the soft light of evening.

Gediminas gulėjo ramiai, jo veidas buvo pavargęs, bet pasidabravęs šypsena, kai pamatė seserį.

Gediminas lay quietly, his face tired but adorned with a smile when he saw his sister.

„Ruta,“ - švelniai pratarė jis.

"Ruta," he gently uttered.

Tiek užteko, kad ašaros ėmė varvėti Rutos skruostais.

That was enough for tears to begin streaming down Ruta's cheeks.

Suvirpinta silpno brolio balso, ji žengė prie lovos.

Moved by her brother's weak voice, she stepped closer to the bed.

„Atleisk...“ murmėjo ji.

"I'm sorry..." she murmured.

Gediminas tiesė ranką, jų delnai susijungė.

Gediminas reached out his hand, and their palms joined.

Tą akimirką, tikrame rudens lygės pasikeitime, Ruta suprato, kad praeities konfliktai buvo nieko verti prieš dabarties akimirkas.

In that moment, in a true autumn equinox transformation, Ruta realized that past conflicts were nothing compared to the moments of the present.

Ji suvokė, kad svarbiau nei pasididžiavimas yra šeima ir atleidimas.

She understood that more important than pride is family and forgiveness.

Širdyje Rutos šviesa užsidegė, tarsi naujas rytojus būtų jau, ir vėjas už lango, nešantis laikų permainą, paliko tik gerus jausmus.

A light ignited in Ruta's heart, as if a new tomorrow was already here, and the wind outside the window, carrying the change of times, left only good feelings.

Jie abu žinojo, kad laukia ilgas kelias į susitaikymą, bet pirmas žingsnis buvo žengtas, rankos susijungė, ir tai jiems reiškė viską, ką reikia, kad pradėtų iš naujo.

They both knew that a long road to reconciliation awaited them, but the first step had been taken, hands joined, and that meant everything they needed to begin anew.