Lukas atvyko į Aukštųjų Technologijų Miestą su didelėmis svajonėmis.

Lukas arrived in Aukštųjų Technologijų Miestą with big dreams.

Šis miestas garsėjo kaip technologijų centras, kuriame naujovės plūdo pro duris kiekvieną dieną.

This city was renowned as a technology hub, with innovations flowing through the doors every day.

Lukas, būdamas inžinierius, jautėsi kaip namuose tarp šių blizgiai futuristinių dangoraižių ir autonominių transporto priemonių.

As an engineer, Lukas felt at home among these shiny futuristic skyscrapers and autonomous vehicles.

Ruduo mieste buvo kitoks nei jo gimtinėje.

Autumn in the city was different from his homeland.

Gatvės buvo pasipuošusios medžiais su oranžiniais ir geltonais lapais, kurie suteikė šilumos šiam technologiškai pažangiam pasauliui.

The streets were adorned with trees bearing orange and yellow leaves that added warmth to this technologically advanced world.

Lukas jautėsi laimingas.

Lukas felt happy.

Jis norėjo ne tik sėkmingai dirbti, bet ir surasti draugus, jaustis kaip namuose.

He wanted not only to work successfully but also to find friends, to feel at home.

Vieną dieną jo darbe surengė vakarėlį pasveikinti naujokus.

One day, there was a party at his workplace to welcome the newcomers.

Ant stalo buvo daug maisto, kurio Lukas nepažinojo.

On the table, there was a lot of food that Lukas did not recognize.

Jis mėgo išbandyti naujus dalykus, todėl nepraleido progos paragauti keletą egzotiškų užkandžių.

He loved trying new things, so he seized the opportunity to sample some exotic snacks.

Deja, po kelių minučių jis pajuto, kaip gerklė ima iaustis nepatogiai, burna tinsta.

Unfortunately, after a few minutes, he felt his throat becoming uncomfortable, his mouth swelling.

Lukas suprato, kad tai buvo alerginė reakcija.

Lukas realized it was an allergic reaction.

Susirūpinęs Lukas galvojo, ką daryti.

Concerned, Lukas wondered what to do.

Jis nenorėjo atrodyti silpnas ar kaip žmogus, kuriam reikia pagalbos.

He didn't want to appear weak or like someone who needed help.

Bet kai dusulys pradėjo stiprėti, jis neturėjo kito pasirinkimo.

But when the difficulty in breathing started to intensify, he had no other choice.

Lukui reikėjo pagalbos, ir jis turėjo ją prašyti.

Lukas needed help, and he had to ask for it.

Lemtingą momentą Lukas prisiartino prie kolegos vardu Tomas.

At a crucial moment, Lukas approached a colleague named Tomas.

"Man reikia pagalbos," - balsu, kuris vargiai perkirto triukšmą, sakė Lukas.

"I need help," in a voice that barely cut through the noise, said Lukas.

Tomas nedelsdamas pastebėjo Luką ir greitai iškvietė pagalbą.

Tomas immediately noticed Lukas and quickly called for help.

Ambulansinėje mašinoje Lukas jautėsi kaltas, kad sukėlė tiek rūpesčių.

In the ambulance, Lukas felt guilty for causing so much trouble.

Tomas, sėdintis šalia, jį nuramino: "Čia, mieste, mes visi vienas kitam padedame.

Tomas, sitting next to him, reassured him: "Here in the city, we all help each other.

Nieko baisaus.

It's nothing serious."

"Po šios patirties Lukas ne tik atsigavo fiziškai, bet ir pajuto, kad atrado draugą.

After this experience, Lukas not only recovered physically but also felt he had found a friend.

Tomas tapo jo artimu bičiuliu.

Tomas became his close buddy.

Lukas suprato, kad gebėjimas prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas.

Lukas realized that the ability to ask for help is not a sign of weakness.

Kai atsirado Tomas, Lukas rado bendruomenę, kurios taip ilgai ieškojo.

When Tomas appeared, Lukas found the community he had been seeking for so long.

Šį rudenį Lukas išmoko, kad sužeidžiamumas gali tapti draugystės tiltu.

This autumn, Lukas learned that vulnerability can become a bridge to friendship.

Aukštųjų Technologijų Miestas tapo ne tik jo darbo vieta, bet ir namais.

Aukštųjų Technologijų Miestą became not just his workplace, but his home.

Lukas suprato, kad jis čia priklauso.

Lukas understood that he belonged here.