Obuolių sodas priešpaskutiniam sezono derliui švytėjo visomis rudens spalvomis.

The apple orchard shone with all the colors of autumn for the penultimate harvest of the season.

Oras buvo gaivus, ir užkritę lapai švelniai šnarėjo po batus.

The air was crisp, and fallen leaves gently rustled underfoot.

Eglė stovėjo prie vartų, įdėmiai žvelgdama į sodą, kur jos brolis Gediminas jau rinkosi pirmuosius obuolius.

Eglė stood by the gate, intently gazing at the orchard where her brother Gediminas was already picking the first apples.

Tuo tarpu Milda lėtai ėjo jiems link, net nesistengdama slėpti nuobodulio.

Meanwhile, Milda slowly approached them, not even trying to hide her boredom.

Šią dieną Eglė visuomet laikė svarbia.

This day was always important to Eglė.

Jų šeimos tradicija buvo rinkti obuolius drauge kaip simbolinį susirinkimą.

Their family's tradition was to pick apples together as a symbolic gathering.

Tačiau pastaruoju metu šis susitikimas dažnai virsdavo nervingu ginču.

However, recently, this meeting often turned into a tense argument.

Eglė giliai įkvėpė ir priėjo prie Gedimino.

Eglė took a deep breath and approached Gediminas.

„Sveikas, Gediminai," - pradėjo ji, bandydama šypsotis.

"Hello, Gediminas," she began, trying to smile.

„Kaip tau sekasi šįmet?"

"How’s it going for you this year?"

Gediminas sunkiai atsiduso.

Gediminas sighed heavily.

„Dar vienas tų metų, ar ne? Turbūt nesikeičia niekas.

"Another one of those years, right? It seems nothing changes.

Kaip visada - nė vienu žodžiu niekas nepžvelgia, kai reikia."

As always, no one takes a word when needed."

Eglė jautė, kaip Gediminas sugadins nuotaiką, bet ji nusprendė neišskubėti.

Eglė felt that Gediminas might spoil the mood, but she decided not to rush.

„Tu visada darai daug, brolau.

"You always do a lot, brother.

Gal šiemet pabandykim tiesiog praleisti laiką drauge?"

Maybe this year we can just try to spend time together?"

Tuo metu atėjo Milda.

At that moment, Milda arrived.

Ji atrodė, kad kažkuria prasme jau čia nesąmoningai priklauso.

She seemed, in some way, to already belong there unconsciously.

„Kurgi Milda," - pasakė Gediminas sarkastiškai.

"Where’s Milda?" said Gediminas sarcastically.

„Kaip visada - vėluoji į savo paties šeimos tradiciją."

"As always, late to your own family tradition."

Milda susisiekė akis į akis su Egle, tarsi sakydama „aš nepaisau jų."

Milda locked eyes with Eglė, as if saying "I disregard them."

Tačiau Eglė žinojo, kad Milda neabejinga, tik išmokusį slėptis už ironijos.

However, Eglė knew that Milda wasn't indifferent, just learned to hide behind irony.

Eglė, norėdama išvengti dar didesnio konflikto, nusprendė, kad atskirą pokalbį su Mildą reikėjo padaryti ir jai pasakyti, kad būtų gera bent kartą paklusti taisyklėms šeimos labui.

Eglė, wanting to avoid further conflict, decided it was necessary to have a separate conversation with Milda and tell her that it would be nice to abide by the rules for the sake of the family, at least once.

Laikui bėgant įtampa sode įkaito.

As time went on, tension in the orchard heated up.

„Jūs visiškai nesuprantate," - pratrūko pagaliau Milda.

"You completely don't understand," Milda finally burst out.

„Niekada neįdomu tai, ko noriu ar ką jaučiu."

"It’s never interesting what I want or how I feel."

Tai buvo signalas, kurio Eglė laukė.

This was the signal Eglė had been waiting for.

„Prašau, nedarykime to.

"Please, let’s not do this.

Mes esame šeima.

We are family.

Negalime vieni kitiems kenkia."

We can’t harm each other."

Gediminas pasiliko tylinti, bet jo akyse jau buvo kažkas skirtingo.

Gediminas remained silent, but there was something different in his eyes.

Jis suprato, kad Milda, nors ir jauna, taip pat neša savo sunkumą.

He understood that Milda, although young, was also carrying her own burden.

„Atsiprašau," - pagaliau pratarė jis.

"I’m sorry," he finally said.

Milda tarė: „Gal mums reikia dažniau sukalbėti."

Milda added, "Maybe we need to have more conversations."

Eglė nusišypsojo.

Eglė smiled.

Jautėsi, kaip iš jų gyvenimo odą numetant, naujas vėjas sujungė jų širdis.

She felt as if a new wind had connected their hearts by shedding the skin of their lives.

Prasidėjo susitikimas, kaip ir kasmet, bet dabar jau kitaip.

The meeting started as every year, but now differently.

Jie vėl traukė obuolius, tačiau šį kartą barsdžamis su vėju, ne su pykčiais.

They were picking apples again, but this time alongside the breeze, not with quarrels.

Saulė nusileido už miesto ribų, ir šeima, pabaigę darbą, dar liko trumpam atsigaivinti vėsiame ore, turinti naują supratimą.

The sun set beyond the city limits, and the family, having finished their work, lingered briefly to refresh in the cool air, having gained new understanding.

Eglė suvokė, kad negali visko kontroliuoti, tačiau gali įveikti sunkumus, klausydamasi ir suprasdama.

Eglė realized that she couldn't control everything, but she could overcome difficulties by listening and understanding.

Ir galiausiai, kiekvienas jų suprato, kad giminystės ryšiai yra svarbūs.

And ultimately, each of them understood that family bonds are important.

Ir taip, sodas prisipildė ne tik obuolių, bet ir spindinčios vilties.

And so, the orchard filled not only with apples but with shining hope.