Vilniaus senamiestis skendėjo auksiniuose rudens atspalviuose.

The Vilniaus old town was immersed in golden autumn hues.

Saulės spinduliai mirgėjo ant akmeninių grindinių, tarsi bandydami sušildyti ramų miestą.

Sunlight flickered on the cobblestone streets, as if trying to warm the tranquil city.

Jurgis stovėjo prie savo mėgstamos kavinės durų, kur laukė seserų - Rasos ir Dalios.

Jurgis stood by the door of his favorite cafe, waiting for his sisters - Rasa and Dalia.

Jis žinojo, kad šiandien bus svarbi diena.

He knew today would be an important day.

Po tėvų netekties, jiems reikėjo ne tik surasti kompromisą dėl palikimo, bet ir atkurti prarastą brolišką ryšį.

After the loss of their parents, they needed not only to find a compromise regarding the inheritance but also to restore the lost sibling bond.

Jurgis visad buvo atsakingas, kartais net per daug griežtas.

Jurgis had always been responsible, sometimes even too strict.

Bet dabar jis suprato, kad reikia keistis.

But now he understood that change was necessary.

Viduje pasigirdus durų cypimui, Jurgis pamatė Rasą įeinančią su šiltu šypsniu veide.

When he heard the door creak inside, Jurgis saw Rasa entering with a warm smile on her face.

Ji visada mokėjo sušildyti atmosferą.

She always knew how to warm the atmosphere.

Netrukus atsirado ir Dalia, energinga ir visada skubanti.

Soon, Dalia appeared, energetic and always in a hurry.

Jų žvilgsniai susitiko, ir nors tvyrojo šioks toks nejaukumas, visi trys apsikabino.

Their eyes met, and although there was a hint of awkwardness, all three embraced.

Pasodinti prie langu lyto stalo, su karštomis kavos puodeliais prie savęs, jie pradėjo kalbėti.

Seated by a window at a rain-washed table, with hot cups of coffee in front of them, they began to talk.

Rasa buvo pirmoji, kuri bandė išsiaiškinti kiekvieno jausmus.

Rasa was the first to try to understand everyone's feelings.

"Reikia, kad kiekvienas iš mūsų jaustų pasitenkinimą dėl tėvų atminimo," - pagarbiai pasakė ji.

"We need each of us to feel satisfied with our parents' memory," she said respectfully.

Dalia, kuri dažnai per daug tiesmuka, iškėlė norą sureikšti kelis svarbesnius daiktus jai artimais prisiminimais.

Dalia, who was often too straightforward, expressed the desire to attach significance to some important items with personal memories.

"Kai turėjome tą šeimos vakarienę vasaros vakarą, mama visad atnešdavo tą seną sidabrinę vazą.

"When we had that family dinner on a summer evening, mom always brought out that old silver vase.

Man ji - brangus prisiminimas.

To me, it's a cherished memory."

"Jurgis atsiduso, žinodamas, kad ne viskas bus taip paprasta.

Jurgis sighed, knowing that not everything would be so simple.

Bet jis turėjo planą.

But he had a plan.

"Galėtume paskirstyti daiktus pagal tai, kas mums brangiausia," - pasiūlė jis.

"We could distribute the items based on what is most precious to us," he suggested.

"Ir galėtų būti toks metas, kaip Vėlinių vakaras, kai visi kartu susirinksime ir prisiminsime tuos nuostabius laikus.

"And it could be a time like Vėlinės evening, when we all gather together and reminisce those wonderful times."

"Vyko intensyvus pokalbis.

An intensive conversation took place.

Kiekvienas bendrai sužinojęs daugiau apie kitų jausmus.

Each learned more about the others' feelings.

Jurgis suprato, kad kartais reikėjo ne tik žiūrėti, kas teisinga, bet ir klausytis širdies.

Jurgis understood that sometimes it was necessary not only to consider what's right but also to listen to the heart.

Kai saulė jau leidosi už mieste senatvėje stovinčių namų, sprendimas buvo rastas.

As the sun set behind the aged buildings of the city, a decision was reached.

Jie sutiko su Jurgio pasiūlymu - kasmet susitikti per Vėlines, dalintis prisiminimais ir pagarba tėvams, o brangius daiktus dalintis pagal prisiminimus.

They agreed to Jurgis' suggestion - to meet annually on Vėlinės, share memories, and honor their parents, while sharing cherished items according to memories.

Nors kelias buvo ilgas ir sunkus, visi jautė ramybę.

Though the path was long and difficult, they all felt at peace.

Jurgis ypač - dabar jis žiūrėjo į seseris kitaip: kaip į sąjungininkes, ne varžoves.

Especially Jurgis - now he looked at his sisters differently: as allies, not rivals.

Jie paliko kavinę viltingai, žinodami, kad šios rudeninės Vilniaus senamiesčio gatvės ne tik simbolizavo prisiminimus, bet ir pradžią naujos istorijos jų šeimynoje.

They left the cafe with hope, knowing that these autumn streets of the Vilnius old town symbolized not only memories but also the beginning of a new chapter in their family's story.