Užupio rudeninė gatvė šurmuliuoja švente.

The autumn street of Užupis buzzes with celebration.

Oras kvepia keptais kaštonais ir šiltu sviestu.

The air smells of roasted chestnuts and warm butter.

Aplink žmonės šypsosi, vaikšto, sustoja žiūrėti į spalvingus freskas.

Around, people smile, walk, and stop to look at the colorful frescoes.

Užupio Respublikos diena čia ypatinga, bet šį kartą švenčiama kitaip — rudens sūkuryje.

Užupis Republic Day is special here, but this time it's celebrated differently — in the swirl of autumn.

Rokas stovi šalia savo drobių.

Rokas stands by his canvases.

Greta jo draugas Mindaugas skaito eilėraščius, bet Rokui dabar ne tai rūpi.

Beside him, his friend Mindaugas reads poems, but Rokas is not concerned with that now.

Jis žvalgosi, ieško Aurelijos.

He looks around, searching for Aurelija.

Ar ji pastebės jo darbus?

Will she notice his works?

Ar praeis pro šalį, kaip daugelis kitų?

Or will she pass by, like so many others?

„Rokai, tai tavo šansas,“ tyliai sakė Mindaugas.

"Rokai, this is your chance," Mindaugas said quietly.

Jis ištikimas draugas, bet kartais jo kritika žeidžianti.

He is a loyal friend, but sometimes his criticism is hurtful.

Rokas linkteli, nors abejonės vis tiek neramina.

Rokas nods, though doubts still linger.

Jo mėgstamiausias kūrinys, bet ir labiausiai diskutuotinas, guli suvyniotas.

His favorite piece, but also the most controversial, lies rolled up.

Ar verta jį parodyti?

Is it worth showing?

Jo širdis šaukia — taip!

His heart cries out — yes!

Rokas žiūri į drobę.

Rokas looks at the canvas.

Ji jam reiškia daugiau nei kiti darbai.

It means more to him than his other works.

Bet jei nepavyks?

But what if it doesn't succeed?

Rokas prisimena Aurelijos veidą.

Rokas remembers Aurelija's face.

Jos rimta išraiška ir įžvalgus žvilgsnis galėtų atverti duris į meno pasaulį.

Her serious expression and insightful gaze could open doors to the art world.

Staiga muzika nutyla.

Suddenly, the music stops.

Amina, kavinės savininkė, uždega šimtą žvakių.

Amina, the café owner, lights a hundred candles.

Festivalis įgauna naują kvapą.

The festival takes on a new scent.

Mindaugas vėl šypsosi: „Tu patikrini, Aurelija jau ten.

Mindaugas smiles again: "Go check, Aurelija is already there."

“ Rokas vilki drąsos šydu.

Rokas dons a cloak of courage.

Jis išvynioja drobę ir pakabina ją.

He unrolls the canvas and hangs it.

Žmonių akys krypsta į darbą.

People's eyes turn to the work.

Aurelija prieina, jos akyse šviesa.

Aurelija approaches, light in her eyes.

Ji ilgai tyli, atidžiai žiūri, kiekvieną spalvos kraštelį, kiekvieną liniją regzdama ją į savo mintis.

She remains silent for a long time, carefully examining, weaving every edge of color, every line into her thoughts.

Rokui širdis daužosi.

Rokas's heart races.

Aurelijos lūpos pagaliau sukyla į šypseną: „Drąsu, unikalūs darbai.

Aurelija's lips finally curl into a smile: "Bold, unique works.

Turėtum turėti savo parodą mūsų galerijoje.

You should have your exhibition in our gallery."

“Rokas beveik netiki.

Rokas can hardly believe it.

Žvilgsnis į Mindaugą, draugo grįžtančiam sušunka: „Tu matavai?

A look at Mindaugas, shouting to his returning friend: "Did you see?

” Jo šypsena nenuplėšiama.

!” His smile is unbreakable.

Užupio vėjas švelniai lanko jų veidus, o Rokas supranta — tai tik pradžia.

The gentle Užupis breeze caresses their faces, and Rokas understands — this is just the beginning.

Jis rado savyje menininko balsą ir daugiau niekada neleis abejonėms jį nutildyti.

He found the voice of the artist within him and would never again let doubts silence it.

Šalia draugų ir miesto, kuris niekada nesustoja svajoti, Rokas pirmą kartą pasijuto tikru Užupio dalimi.

Alongside friends and a city that never stops dreaming, Rokas felt, for the first time, truly a part of Užupis.