Rūtos širdis plakė stipriai, kai ji lipdama į autobusą paskutinę kartą pažvelgė į miesto vaizdą.

Rūta's heart was beating strongly as she took one last look at the city view while boarding the bus.

Ji ilgai svarstė apie kelionę į šeimos ūkį, kur praleisdavo vaikystės vasaras.

She had long contemplated the journey to the family farm, where she spent her childhood summers.

Bet dabar ji čia, rudenį, kai laukai laukia savo derliaus šventės.

But now here she was, in autumn, when the fields awaited their harvest festival.

Ūkis ją pasitiko auksiniais kviečių laukais, besidriekiančiais iki horizonto, ir gaiviu rugpjūčio vėju.

The farm greeted her with golden wheat fields stretching to the horizon and a refreshing August breeze.

Keletą savaičių praleidus mieste, šis vaizdas buvo lyg atgaiva sielai.

After spending a few weeks in the city, this view was like a balm for the soul.

Atvažiavus, į ją iškart puolė Eglė, jos vaikystės draugė.

Upon arrival, Eglė, her childhood friend, rushed toward her.

"Rūta!

"Rūta!

Pagaliau!

Finally!

Ar pasiruošusi šventei?

Are you ready for the festival?"

" – sušuko ji, švytėdama džiaugsmu.

she exclaimed, glowing with joy.

Rūta jautėsi svetingai sutikta, tačiau ir nerimo jausmas neapleido.

Rūta felt warmly welcomed, yet an anxious feeling lingered.

Ūkininku gyvenimas jai buvo svetimas.

The life of a farmer was foreign to her.

Nors vaikystėje jai patiko stovėti ant tvirtos žemės ir klausytis paukščių giesmių, dabar ji suprato darbo ir prakaito kainą.

Although as a child she enjoyed standing on the firm ground and listening to the birds singing, now she understood the cost of work and sweat.

Derliaus šventė buvo linksma.

The harvest festival was joyous.

Kaimo gyventojai rinkosi aplink pagrindinę sodybos aikštelę, nešdami krepšius pilnus vaisių ir daržovių.

The villagers gathered around the main farmhouse yard, carrying baskets full of fruits and vegetables.

Dovydas, šeimos ūkio prižiūrėtojas, pasitiko Rūtą šauniu šypsniu.

Dovydas, the overseer of the family farm, greeted Rūta with a hearty smile.

Jo žvilgsnis buvo tvirtas, o rankos dar labiau įdegusios nuo saulės, nei ji prisiminė.

His gaze was firm, and his hands more sunburned than she remembered.

"Mes čia ne tik linksminamės, – tarė Dovydas, šypsodamasis.

"We're not just having fun here," Dovydas said, smiling.

– Tai metas sukaupti jėgas žiemai.

"It's a time to gather strength for the winter."

"Vakare, kai ugnys degė ir visi dainavo kaimo dainas, Rūta pajuto, kaip šiluma sklinda ne tik nuo laužo, bet ir iš vidinės bendruomenės šilumos.

In the evening, when fires were burning and everyone sang village songs, Rūta felt warmth spreading not only from the bonfire but also from the internal warmth of the community.

Ji pradėjo suvokti, kiek ypatingas ir stiprus yra šis ryšys, kurio ji ilgai pritrūko mieste.

She began to realize how special and strong this connection was, something she had long missed in the city.

Kai visi susėdo ant šiaudų kuokštų, Eglė tyliai paklausė: "Ar tu kada nors rimtai svarstei čia sugrįžti?

When everyone sat on straw bales, Eglė quietly asked, "Have you ever seriously considered coming back here?"

" Rūta nuleidusi akis pašnabždėjo, kad taip, ji svarsto.

Rūta, lowering her eyes, whispered that yes, she was considering it.

Ji norėjo pajusti priklausymą ir prasmę.

She wanted to feel belonging and purpose.

Kitą rytą, kai rūkas tvyrojo virš laukų, Rūta priėjo prie Dovydo.

The next morning, as mist hung over the fields, Rūta approached Dovydas.

"Aš nusprendžiau likti, bent jau kuriam laikui," – tarė ji, lyg susikaupusi naujoms išbandymams.

"I've decided to stay, at least for a while," she said, as if preparing for new challenges.

Dovydas nusilenkė galva, rodydamas tylų pritarimą.

Dovydas lowered his head, showing silent approval.

Rūta jautėsi palengvinta.

Rūta felt relieved.

Tai buvo jos pasirinkimas, jos kelias atrasti save iš naujo tarp žmonių, su kuriais ji jaučiasi artimai.

This was her choice, her path to rediscover herself among people with whom she felt close.

Nors ateitis buvo neaiški, ji žinojo viena: šią rudeninę naktį ji rado kai ką daugiau nei tik ūkį – ji atrado namus.

Although the future was uncertain, she knew one thing: on this autumn night, she found something more than just a farm – she found home.