Trakų salos pilis, pūpsanti didinga rudens pilnaties šviesoje, meta ilgas šešėlis ant ramių Galvės ežero vandenų.

The Trakų salos pilis (Trakai Island Castle), looming majestically in the light of the autumn full moon, cast long shadows on the calm waters of Galvės Lake.

Oras pilnas šviežiai nukritusių lapų kvapo.

The air was filled with the scent of freshly fallen leaves.

Tai buvo puiki vieta paslaptingam susitikimui, kur sklido legendos apie užkastą lobį.

It was a perfect place for a mysterious meeting, where legends of buried treasure abounded.

Giedrius, ambicingas istorijos studentas, tyliai slinko pilies koridoriumi.

Giedrius, an ambitious history student, quietly crept through the castle's corridors.

Jo širdis daužėsi, o rankose jis laikė pageltusį pergamentą su paslaptingais ženklais.

His heart was pounding, and in his hands, he held a yellowed parchment with mysterious markings.

Šalia ėjo Aurelija, jo draugė, kuri visada skeptiškai žiūrėjo į tokias istorijas, tačiau nepaleido vilties rasti joje kažką tikro.

Beside him walked Aurelija, his friend, who was always skeptical of such stories but still held out hope of finding something real in them.

Rūta, pilies prižiūrėtoja, vedė juos gilyn, kur nebuvo leidžiama lankytis.

Rūta, the castle keeper, led them deeper where entrance was forbidden.

"Čia," šnibždėjo Rūta, sustojusi priešais dideles medines duris su senovine spyna.

"Here," Rūta whispered, stopping in front of large wooden doors with an ancient lock.

"Mano šeima žino apie šias paslaptis.

"My family knows about these secrets."

"Giedrius akimirką sustojo, abejodamas.

Giedrius paused for a moment, hesitating.

Tačiau Rūtos akys spindėjo kažkokia paslaptimi.

But Rūta's eyes shone with some mystery.

Jo smalsumas buvo nenugalimas.

His curiosity was irresistible.

Aurelija rankoje laikė žibintą, jo šviesa plėšė tamsą, kai jie įėjo į paslėptą kambarį.

Aurelija held a lantern in her hand, its light tearing through the darkness as they entered the hidden room.

Ten sienas dengė dulkės, o lange kaukštelėjo vėjas.

The walls there were covered in dust, and the wind tapped at the window.

Staiga, keista žemėlapio kopija krito iš prastai pritvirtintos lentynos.

Suddenly, a strange copy of a map fell from a poorly secured shelf.

"Tai turi būti čia!

"It must be here!"

" sušuko Giedrius.

exclaimed Giedrius.

Tačiau Rūta sustojo.

However, Rūta stopped.

"Tai daugiau nei auksas.

"This is more than gold.

Tai mano šeimos istorija," pasakė ji, rodyta seną dienoraštį, gulinti šalia.

This is my family's history," she said, showing an old diary lying nearby.

Dienoraštis atskleidė praeities paslaptis.

The diary revealed secrets of the past.

Paslaptinga istorija buvo ne apie turtus, o apie senovės žmones, kurie gyveno čia, pilies sienų viduje.

The mysterious story was not about riches but about ancient people who lived here, within the castle walls.

Giedrius pajuto gilų susižavėjimą.

Giedrius felt a deep admiration.

Tai buvo atradimas, pranokstantis jo svajones apie turtus.

This was a discovery that surpassed his dreams of treasure.

„Tai tikras lobis,“ tarė Giedrius, supratęs, kad istorija yra vertingiausia dovana.

"This is the true treasure," said Giedrius, realizing that history is the most valuable gift.

Rūta uždarė spintą, jų šeimos palikimą perduota saugioje vietoje.

Rūta closed the cabinet, their family legacy kept safely.

Kai tą naktį jie išėjo iš pilies, mėnulis švietė dar ryškiau.

As they left the castle that night, the moon shone even brighter.

Rūta rado ramybę, o Giedrius savo istorinę šlovę – ne turtų, bet žinių pavidalu.

Rūta found peace, and Giedrius found his historical glory—not in wealth, but in the form of knowledge.

Ir visa tai buvo tik pradžia.

And it was all just the beginning.