Rudenį Vilniaus tarptautinis oro uostas alsavo gyvybe.

In the autumn, Vilniaus International Airport was teeming with life.

Medžių lapai lauke buvo nusidažę raudonai ir auksu.

The trees outside were adorned with red and gold leaves.

Artėjanti Visų Šventųjų diena jautėsi ore, žmonės skubėjo namo pamatyti savo artimuosius ar keliauti į kapus uždegti žvakučių.

The approaching All Saints' Day was in the air, and people hurried home to see their loved ones or to visit graves, lighting candles in memory.

Kavinėje, kurioje kilo lengva kava ir ką tik iškepto pyrago kvapas, sėdėjo Rūta, verslininkė, nuolat skubanti iš vienos konferencijos į kitą.

In a cafe, where the aroma of fresh coffee and freshly baked pastry lingered, Rūta, a businesswoman constantly rushing from one conference to another, was seated.

Rūta giliai atsiduso kavos puodelyje.

Rūta sighed deeply into her coffee cup.

Nors jos gyvenimas atrodė sėkmingas, ji jautėsi viena.

Although her life seemed successful, she felt alone.

Kiekviena kelionė, kiekvienas susitikimas, niekada negalėdavo užpildyti šilumos ir artumo poreikio.

Every trip, every meeting never quite filled the need for warmth and closeness.

Pro šalį praeinantys žmonės ją menkai domino, bet tada pastebėjo vyrą, kuris sėdo prie gretimo staliuko.

The people passing by barely interested her, until she noticed a man taking a seat at the neighboring table.

Tai buvo Dainius – jis čia buvo savo verslo reikalais.

It was Dainius – he was there on business.

Vyras atrodė labiau pasitikintis savimi nei iš tiesų jautėsi.

The man looked more confident than he actually felt.

Gyvenimo keliai jį vedė netikra linkme, dėl kurios jis dvejojo.

Life paths had led him in uncertain directions, causing him to doubt.

Jų akys susitiko akimirksniu, ir Rūta jautė traukiamą magnetą.

Their eyes met instantly, and Rūta felt a magnetic pull.

„Ar čia laisva?

"Is this seat free?"

“ – paklausė Dainius vos pastebima šypsena.

Dainius asked, with a barely noticeable smile.

Rūta linktelėjo, nors įprastai nebūtų linkusi bendrauti.

Rūta nodded, even though she usually wouldn't be inclined to converse.

Jie pradėjo kalbėti.

They started talking.

Pasirodo, neturėjo tik abiejų verslo aplinkybės susijusios, bet ir abiejų žinoma Justina – draugė, kuriai patiko piršlybos žaidimas.

It turned out not only were both of their business circumstances related, but they also both knew Justina – a friend who enjoyed matchmaking.

Justina visados bandydavo Rūtos susipažindinti su žmonėmis, tik šį kartą pasirodė netyčia.

Justina always tried to introduce Rūta to people, but this time it seemed accidental.

Dainius buvo tuo pačiu metu baisus ir žavėjo savo nuoširdumu.

Dainius was at once both intimidating and charming with his sincerity.

Abi kalbėjo kaip seniai pamiršti draugai: apie gyvenimą, karjerą, šeimą ir svajones.

They both talked like long-lost friends: about life, careers, family, and dreams.

Rūta buvo linkusi slapčia laikyti savo jausmus, bet kalbėjimasis su Dainiumi ją stebėtinai atvėrė.

Rūta was inclined to keep her feelings hidden, but talking with Dainius surprisingly opened her up.

Laikas bėgo.

Time passed.

Jų skrydžiai artinosi, bet Rūta pasijuto, kad galbūt šitai buvo proga, kurios ji ilgai laukė.

Their flights approached, but Rūta felt perhaps this was the opportunity she had been waiting for.

Ji nutarė pratęsti sustojimą.

She decided to extend her stopover.

Dainius, nors ir rizikavo, sutiko atidėti susitikimą Ve;

Dainius, though taking a risk, agreed to postpone his meeting.

lai jie suprato, kad netikėtas susitikimas gali būti daugiau nei tiesiog atsitiktinumas.

Later, they realized that this unexpected encounter might be more than just coincidence.

Jie dalijosi svajonėmis ir baimėmis, stiprinantys vienas kitą.

They shared dreams and fears, strengthening each other.

„Manau, kad turėtumėme vėl susitikti,“ - Rūta tyliai pasakė galiausiai.

"I think we should meet again," Rūta quietly said in the end.

„Noriu to,“ - atsakė Dainius, jausdamas palengvėjimą ir džiaugsmingą šilumą.

"I want that," replied Dainius, feeling relief and joyous warmth.

Šypsodamiesi vienas kitam, jie atsikeitė kontaktinėmis detalėmis ir pasuko į lėktuvą.

Smiling at each other, they exchanged contact details and headed to their planes.

Ne tik ilgesys, bet ir džiaugsmas sklandė ore.

Not only longing but also joy floated in the air.

Rūtos širdis jau nebuvo tokia sunki.

Rūta's heart was no longer as heavy.

Ji suprato, kad nebūtina būti vienai.

She realized she didn't have to be alone.

Dainius palikdamas oro uostą, jautėsi aiškiau svarbaus pasirinkimo akivaizdoje: gyvenimas nėra tik darbas, bet ir širdis.

As Dainius left the airport, he felt clarity in the face of an important choice: life is not just work, but also about the heart.

Vilnių užliejo ankstyvas vakaras, pakilus orui, lapai sukosi vėjo nešami.

Vilnius was covered by early evening, as the air lifted, leaves swirled carried by the wind.

Oro uostas nurimo, bet vidinė šiluma ir bendrumo jausmas, užmegztas tarp dviejų sielų, pakeitė šio vakaro spalvas.

The airport quieted down, but the inner warmth and the feeling of connection formed between two souls changed the colors of that evening.