Šalčio vėjas šiureno rudeninę lapiją Vilniaus gatvėmis.

The chilly wind rustled the autumn leaves along the streets of Vilnius.

Linas vedžiojo akis po parduotuvių vitrinas, blizgančias lemputėmis ir kalėdinėmis dekoracijomis.

Linas wandered his eyes across store windows, shimmering with lights and Christmas decorations.

Kalėdos ant nosies, o jo sąraše - tik vienas tikslas: rasti dovaną jaunesnei sesei.

Christmas was around the corner, and on his list, there was only one goal: to find a gift for his younger sister.

Tačiau kasdieniška šventinė muzika ir minių šurmulys išsekino jo energiją.

Yet, the mundane holiday music and the buzz of crowds drained his energy.

Linas, seniai praradęs tikėjimą Kalėdų dvasia, jautėsi tarsi užstrigęs begaliniame laiko rate.

Linas, who had long lost faith in the Christmas spirit, felt as if he was trapped in an endless cycle of time.

Kiekviena diena - lyg viena praeitais metais.

Every day seemed just like any other from the previous year.

Staiga, tarp šurmuliuojančios minios, jis pamatė pažįstamą veidą.

Suddenly, among the bustling crowd, he saw a familiar face.

Giedrė.

Giedrė.

Seniai pradingusi draugė, vėl atsiradusi lyg iš niekur.

A long-lost friend, reappeared seemingly out of nowhere.

Linas vos nespėjo sušukti jos vardo, kai Giedrė pradingo už kampo, vedančio į apleistą sandėlį.

Linas barely managed to shout her name before Giedrė disappeared around a corner leading to an abandoned warehouse.

Sandėlis stovėjo kaip sulaikytas laike, pilnas šešėlių, primenančių jo prarastą praeitį.

The warehouse stood as if frozen in time, filled with shadows reminiscent of his lost past.

Kuo toliau?

What next?

Linas nedvejodamas žengė į vidų.

Linas stepped inside without hesitation.

Dulkių debesys švystelėjo kiekvienu žingsniu, kojoms aštriai aidint tuščiomis grindimis.

Dust clouds flew with each step, his feet echoing sharply on the empty floors.

"Kaip tu čia atsiradai?

"How did you end up here?"

" - paklausė jis, žiūrėdamas į Giedrę, stovinčią pusniu šešėliu.

he asked, looking at Giedrė, standing half in shadow.

Jos akys buvo šiltos ir šviečiančios, kaip visada.

Her eyes were warm and bright, as always.

"Turėjau išvykti," - ji atsakė, švelniai šypsodamasi.

"I had to leave," she replied, gently smiling.

"Reikėjo laiko susidėlioti visas gyvenimo kortas.

"I needed time to put all of life's cards in order.

Bet grįžau.

But I've returned.

Po truputį viską iš naujo kurti.

Little by little, to start anew."

"Sandėlyje laikas sustojo.

In the warehouse, time stopped.

Giedrė atvėrė mažą rankdarbį – mažą drožinį, atspindintį broliškos meilės simboliką.

Giedrė revealed a small craft— a little carving reflecting the symbol of sibling love.

"Dovanok tai savo sesei.

"Give this to your sister.

Ji greičiausiai lauks nuoširdumo, o ne blizgučių.

She is likely waiting for sincerity, not glitter."

"Linas susimąstė.

Linas pondered.

Jo nelaimė tapo supratingumu.

His discontent turned into understanding.

Jis jautė ryšį ne tik su Giedre, bet ir su seserimi.

He felt a connection not only with Giedrė but also with his sister.

Jo širdis, tokia skeptiška, šiuo metu šildėsi sužeistu švelnumu.

His once skeptical heart now warmed with tender vulnerability.

Jis suprato, kad džiaugsmas slypi paprastuose dalykuose.

He realized that joy lies in simple things.

Išeidamas iš sandėlio, sugrįžęs atgavęs ne tik draugystę su Giedre, bet ir šilumą širdyje, Linas sustojo prie durų.

Leaving the warehouse, having regained not only the friendship with Giedrė but also warmth in his heart, Linas paused at the door.

Rudens vėjas buvo nebe toks aštrus - jame dabar buvo Kalėdų dvasios užuomina.

The autumn wind was no longer as sharp—now it carried a hint of the Christmas spirit.

Šį kartą jis leidosi jos apkabintas su tikra viltingumo šypsena.

This time, he let himself be embraced by it, sporting a genuinely hopeful smile.