Aurimas sėdėjo ant šalto betoninio grindų.

Aurimas sat on the cold concrete floor.

Jis žvelgė į seną šviesos lemputę, mirksinčią viršuje, kurios šviesa blaškėsi tamsiu požemio bunkeru.

He gazed at the old light bulb flickering above, its light scattering in the dark underground bunker.

Daina stovėjo šalia, jos akys sekė Aurimo žvilgsnį.

Daina stood nearby, her eyes following Aurimas's gaze.

Tyliai pasikalbėdami apie įvairius planus ir jų galimas pasekmes, staiga Jonas sušnibždėjo skausmingą kvapą.

Quietly discussing various plans and their potential consequences, suddenly Jonas gasped painfully.

Jo veidas ėmė tinti, ir jis sunkiai galėjo kvėpuoti.

His face began to swell, and he could barely breathe.

"Reikia kažką daryti!

"We need to do something!"

" Aurimas sušnibždėjo, jausdamas, kaip įtampa spaudžia jo širdį.

Aurimas whispered, feeling the tension press against his heart.

Nepasitikėjimas savimi augo, bet jis negalėjo to parodyti.

His self-doubt grew, but he couldn't show it.

Daina, nors ir prisiminusi nelaimę iš praeities, susikaupė ir pažiūrėjo į Aurimą.

Daina, though reminded of past mishaps, focused and looked at Aurimas.

"Pabandykime, ką turime", ji sakė, nors jos balsas drebančiu atspalviu pasislėpė baime.

"Let's try what we have," she said, though her voice hid a trembling shade of fear.

Požemio bunkerį buvo sumanyta kaip saugi vieta, bet čia, tarp šaltų sienų, sveikatos problema liko be reikalingų priemonių.

The underground bunker was intended as a safe place, but here, amidst the cold walls, the health issue remained without the necessary solutions.

Aurimas atidarė nedidelį medikų rinkinį.

Aurimas opened a small medical kit.

Jis buvo pusiau tuščias.

It was half-empty.

Bet tada jis prisiminė: seniai matytą improvizuotą epinefrino dozę, kuria jie galėjo bandyti stabilizuoti Joną.

But then he remembered: the long-ago seen makeshift dose of epinephrine they could try to stabilize Jonas.

"Būk pasiruošusi, mes nežinom, ar tai pavyks", – sakė Aurimas, jo rankos truputį drebėjo.

"Be ready, we don't know if this will work," said Aurimas, his hands slightly trembling.

Daina pradėjo ieškoti signalų.

Daina started looking for signals.

Jie neturėjo radijo, tik nedidelį telefoną su prastu ryšiu.

They didn't have a radio, just a small phone with poor reception.

Ji padėjo šaltase rankose susikaupti ir ieškojo vietos, kur galėtų pabandyti sugauti signalą.

She helped her cold hands focus and looked for a spot where she could try to catch a signal.

Aurimas laikė improvizuotą adatą.

Aurimas held the improvised needle.

Jis užmerkė akis, giliai įkvėpė ir švelniai įšvirkštė epinefriną į Jono ranką.

He closed his eyes, took a deep breath, and gently injected the epinephrine into Jonas's arm.

Staiga, akimirkai, jie buvo visiškai tylūs.

Suddenly, for a moment, they were completely silent.

Aurimas laukė atsakymo.

Aurimas awaited a response.

Laikas lėtai slinko.

Time slowly passed.

Pamažu Jono kvėpavimas stabilizavosi, ir jis pradėjo normaliau kvėpuoti.

Gradually, Jonas's breathing stabilized, and he began to breathe more normally.

Aurimo širdis smarkiai plakė, bet jo baimė pamažu pradėjo blėsti.

Aurimas's heart was pounding, but his fear slowly began to fade.

"Bet mes turime jį išgabenti iš čia, pas gydytoją", sakė Daina, kai pagaliau sugavo signalą ir iškvietė pagalbą.

"But we need to get him out of here, to a doctor," said Daina, as she finally caught a signal and called for help.

Kai jie sekė kelis įtvirtinimus, kad užtikrintų, jog Jonas bus saugus, Aurimas ir Daina pajuto savotišką palengvėjimą.

As they followed several precautions to ensure Jonas would be safe, Aurimas and Daina felt a kind of relief.

Jie susikibė rankomis, džiaugdamiesi, kad dirbo kartu.

They held hands, rejoicing that they had worked together.

"Tu padarei puikų darbą", sakė Daina jam, kai jie laukė pagalbos atvykimo.

"You did a great job," Daina told him, as they waited for help to arrive.

Aurimas linktelėjo, dabar jaučiantis daugiau pasitikėjimo, nei kada nors anksčiau.

Aurimas nodded, now feeling more confident than ever before.

Jie abu suprato, kaip svarbu pasitikėti savimi ir būti pasiruošusiu veikti komandiniu būdu net ekstremaliomis sąlygomis.

They both understood how important it is to trust oneself and be prepared to act as a team even in extreme conditions.

Aurimo širdyje dabar buvo daugiau savęs supratimo ir tikėjimo savimi, o Daina jautėsi drąsiau padėti žmonėms, nebijant pieš praeities klaidų.

In Aurimas's heart, there was now more self-awareness and self-belief, while Daina felt braver about helping people, unafraid of past mistakes.