Žiemos vakarą Vilniaus biure vyravo šventinė nuotaika.

On a winter evening, Vilnius office was filled with a festive mood.

Blizgančios lemputės dekoravo langus, o kampe stovėjo didelė kalėdinė eglutė.

Shimmering lights adorned the windows, and a large Christmas tree stood in the corner.

Kabinete gaudė muzika, skambėjo juokas, ir visi bendražygiai džiaugėsi artėjančia švente.

The room echoed with music, laughter resounded, and all colleagues were rejoicing in anticipation of the upcoming celebration.

Tai buvo visos įmonės kalėdinis vakarėlis.

It was the company's Christmas party.

Rokas stovėjo prie lango ir stebėjo miestą už stiklo.

Rokas stood by the window, watching the city beyond the glass.

Jis buvo kruopštus darbuotojas, kuris retai dalyvaudavo socialiniuose renginiuose.

He was a conscientious worker who rarely participated in social events.

Tačiau šį vakarą kažkas jį kankino - noras pasikalbėti su Egle.

However, on this evening, something troubled him—a desire to talk to Eglė.

Ji dirbo komandoje jau kurį laiką, o jos draugiškas elgesys ir šiltas šypsnis traukė Roko žvilgsnį.

She had been working in the team for some time now, and her friendly demeanor and warm smile caught Rokas's attention.

Bet prie jų artinosi Simonas - visada linksmas ir atviras kolega, kuris, anot Roko, taip pat jautė simpatiją Eglei.

But approaching them was Simonas—always a cheerful and open colleague, who, according to Rokas, also seemed to have a fondness for Eglė.

"Šiandien ar niekada", - pamąstė Rokas.

"It's now or never," Rokas thought.

Jo drąsa ir ryžtas galėjo sutrupėti bet kurią akimirką.

His courage and determination could crumble at any moment.

Kai muzika ėmė groti lėtą melodiją, Rokas įkvėpė giliai ir nuskubėjo prie Eglės.

As the music began to play a slow melody, Rokas took a deep breath and hurried over to Eglė.

Ji stovėjo greta stalo, jau besišnekanti su Simonu.

She was standing by the table, already chatting with Simonas.

„Labas, Egle“, - tyliai tarė jis, šiek tiek drebančiu balsu.

"Hello, Eglė," he said quietly, his voice slightly trembling.

Ji atsisuko ir šypsena nušvito jos veidą.

She turned around, and a smile lit up her face.

„Labas, Rokai“, - atsakė ji.

"Hello, Rokas," she replied.

Simonas mandagiai nusilenkė ir paliko jiems vietos pakalbėti.

Simonas politely bowed and left them space to talk.

Rokas prarijo nerimą ir paprašė, ar Eglė nenorėtų kartu eiti pasivaikščioti po biurą.

Rokas swallowed his anxiety and asked if Eglė would like to take a walk around the office with him.

Jie ėjo tarp dekoracijų, o Rokas netrukus suprato, kad jie turi daugiau bendro nei būtų galėjęs pagalvoti.

They walked among the decorations, and soon Rokas realized they had more in common than he could have imagined.

Jie abu mėgo skaityti knygas ir keliauti.

They both loved reading books and traveling.

Eglė įvertino Roko atvirumą ir džiaugėsi turėdama progą jį geriau pažinti.

Eglė appreciated Rokas's openness and was glad to have the opportunity to get to know him better.

Jis pajuto, kaip jį užplūdo pasitikėjimo banga.

He felt a surge of confidence wash over him.

Netikėtai jis suprato, kad baimės dažnai tėra mūsų pačių sukurti šešėliai.

Unexpectedly, he understood that fears are often just shadows we create ourselves.

Vakaro pabaigoje Rokas jautėsi pakeistas.

By the end of the evening, Rokas felt changed.

Jo širdyje atsirado tvirtybės ir suvokimo, kad verta rizikuoti.

A strength and realization grew in his heart that it was worth taking risks.

Eglė ir jis sutarė susitikti po švenčių, ir Rokas jautė, kad šį kartą išdrįso žengti pirmą žingsnį į naują draugystę.

Eglė and he agreed to meet after the holidays, and Rokas felt that this time he dared to take the first step into a new friendship.