Buvo šalta žiemos diena, kai Darius, Ingrida ir Mindaugas susitiko prie Kryžių kalno.

It was a cold winter's day when Darius, Ingrida, and Mindaugas met at the Kryžių kalnas (Hill of Crosses).

Jie buvo vaikystės draugai, kuriuos gyvenimas išskyrė į skirtingas puses.

They were childhood friends, separated by life into different paths.

Dabar, daug metų po nesimatymo, Darius nusprendė juos vėl suburti tam, kad išpildytų seną pažadą.

Now, many years after not seeing each other, Darius decided to bring them together again to fulfill an old promise.

Kryžių kalnas buvo padengtas minkšta sniego antklode, o daugybė kryžių tyliai stovėjo, tarsi liudytojai jų draugystės istorijai.

The Kryžių kalnas was covered with a soft blanket of snow, and countless crosses stood silently, like witnesses to their friendship's history.

Ora buvo gaivi, tačiau žvarbi.

The air was fresh, yet biting.

Darius stovėjo truputį šone, jausdamas nostalgiją ir šiek tiek kaltės dėl prarasto laiko.

Darius stood a little apart, feeling nostalgia and a bit of guilt for the lost time.

Jis gyveno užsienyje ir retai palaikė ryšį su draugais.

He had lived abroad and rarely kept in touch with his friends.

Ingrida, visad šiltai ir rūpestingai, šypsosi Mindaugui, kuris nė minutės nesėdėjo ramiai.

Ingrida, always warm and caring, smiled at Mindaugas, who never sat still for a minute.

Jo akis buvo pilnos entuziazmo ir nuotykių ilgesio.

His eyes were full of enthusiasm and a longing for adventure.

"Prisimeni, kaip pažadėjome čia grįžti ir sudaryti savo kryžius?

"Do you remember how we promised to come back here and make our own crosses?"

" paklausė Ingrida, matydama draugų veiduose užsidegusį pritarimą.

Ingrida asked, seeing the spark of agreement on her friends' faces.

"Dabar čia esame," tyliai tarė Darius, kiekvienas jų širdyje jausdamas abejonę dėl šios draugystės reikšmės.

"Now we're here," Darius said quietly, each of them feeling a doubt in their hearts about the significance of this friendship.

Ar sugebės jie atgaivinti tai, kas buvo prarasta?

Could they revive what was lost?

Ar bendras kryžius galės simbolizuoti jų nueitą kelią nuo jauno amžiaus iki dabar?

Could the joint cross symbolize their journey from youth to now?

Jie stovėjo amžinybės akivaizdoje, vėjui lengvai pūkuojant sniegą nuo kryžių viršūnių.

They stood in the face of eternity, the wind gently brushing snow off the tops of the crosses.

Mindaugas, kaip visada, pirmasis sulaužė tylą.

Mindaugas, as always, was the first to break the silence.

"Pakelkime šiuos kryžius ir galbūt atrasime, kas mus visus čia atvedė.

"Let's raise these crosses, and maybe we'll find what brought us all here."

"Kiekvienas iš jų statė savo kryžių.

Each of them placed their own cross.

Ten ir tada jie dalijosi mintimis, kurios laikui bėgant pavirto neišsakytomis nuoskaudomis.

Then and there, they shared thoughts that over time turned into unspoken grievances.

Ingrida pirmoji atsiduso: "Aš ilgiuosi šių laikų.

Ingrida was the first to sigh: "I miss those times.

Ne kartą galvojau apie mūsų vaikystę.

I've often thought about our childhood."

""Atrodo, kad bėgo metai ir mes pamiršome vieni kitus," prisipažino Darius, matydamas draugų akių šilumą.

"It seems the years have passed and we forgot each other," Darius admitted, seeing the warmth in his friends' eyes.

Mindaugas, pirma kartą rimtai, pasakė: "Aš be jūsų nežinau, kur einu.

Mindaugas, for the first time seriously, said, "Without you, I don't know where I'm going.

Jūs man visuomet buvote kaip švyturys.

You have always been like a beacon to me."

"Užbaigę, jie žvelgė į tris naujus kryžius, stovinčius kartu kaip simbolis jų draugystės atkūrimo.

When they finished, they looked at the three new crosses, standing together as a symbol of the restoration of their friendship.

Tame stotelėje jie kalbėjo ilgai ir nuoširdžiai, suprasdami, kad tikra draugystė neturi užmarščios.

At that place, they spoke long and sincerely, understanding that true friendship knows no oblivion.

Kai saulė slėpėsi už horizonto, Darius pajuto naują ryšio prasmę.

As the sun hid behind the horizon, Darius felt a new sense of connection.

Jis suprato, jog svarbu nepasiduoti praeities klaidoms, o vietoj to puoselėti gyvenimo dovanas.

He realized that it's important not to succumb to the mistakes of the past, but instead to cherish life's gifts.

Pilni naujų vilčių, jie nusileido nuo kalno, žinodami, kad šis apsilankymas – naujos pradžios ženklas.

Filled with new hopes, they descended from the hill, knowing that this visit was a sign of a new beginning.