Dainius atsargiai vaikščiojo tarp didžiulių Aleksandrijos bibliotekos lentynų.

Dainius walked carefully among the huge shelves of the Library of Alexandria.

Žiemą oras čia buvo vėsus, bet tai nė kiek netrukdė jam jausti šilumos tarp nesuskaičiuojamos gausybės pergamentų.

In winter, the air here was cool, but it did not interfere at all with his feeling of warmth among the countless abundance of parchments.

Lempos sveikino jį delnuose laikomais šviesos spinduliais.

The lamps greeted him with beams of light held in their palms.

Eglė ir Mantas, kolegos skaitmenintojai, darbinės užduotys rūpinosi šalia esančiame kambaryje.

Eglė and Mantas, his fellow digitizers, were busy with their work assignments in a nearby room.

Jie veikė greitai, bet Dainius dirbo lėčiau.

They worked quickly, but Dainius was slower.

Jo užduotiaus slypi kitame dalyke: atrasti seniai pamirštą rankraštį, apie kurį sklido legendos.

His task lay elsewhere: to find a long-forgotten manuscript that legends spoke about.

Tai buvo uždrausta žinios, kurios, kaip žmonės kalbėjo, galėjo keisti istorijos kryptį.

It was forbidden knowledge, which, as people said, could alter the course of history.

Senieji Aleksandrijos rūmai slėpė daug paslapčių.

The ancient halls of Alexandria concealed many secrets.

Vienas uždarų sekcijų buvo už paauksuotų durų.

One of the restricted sections was behind gilded doors.

Dainius pasiryžo rizikuoti.

Dainius was determined to take the risk.

Jo paslaptis - aistra išsaugoti ir skleisti žinias, kurių jis negalėjo ignoruoti.

His secret was a passion to preserve and disseminate knowledge that he could not ignore.

Jis nenuleido akių nuo tų durų, kurių kontūrai tapo aiškūs.

He kept his eyes fixed on those doors, whose outlines became clear.

Vieną žiemos vakarą, aplink bešnekantys sargybiniai buvo susidomėję raštiniais reikalais, Dainius pasinaudojo proga.

One winter evening, while the surrounding guards were absorbed in administrative matters, Dainius seized the opportunity.

Jis, tyliai kaip katė, praslydo pro duris.

He slipped through the doors as quietly as a cat.

Už jų buvo lentynos, pilnos užmirštų slėpinių.

Beyond them were shelves full of forgotten mysteries.

Viduje sklandė keistas jausmas – lyg pats laikas čia būtų sustojęs.

Inside, a strange feeling lingered—as if time itself had stopped here.

Jis susirado slaptą skyrių ir ten, tarp dulkių ir tamsos, atrado legendinį raštą.

He found the hidden section and there, among the dust and darkness, discovered the legendary manuscript.

Skaitė akis spinduliuodamas susijaudinimu.

He read with eyes shining with excitement.

Tada – netikėtai – pasigirdo žingsniai.

Then—unexpectedly—footsteps were heard.

Buvo per vėlu, kad pabėgtų su pergamentu rankose.

It was too late to escape with the parchment in hand.

Dainius suprato, jis turi pasirinkti.

Dainius realized he had to choose.

Greitai įsidėmėjo svarbias pastraipas, būgštaudamas dėl laiko.

He quickly memorized important passages, fearing for time.

Nors sugebėjo išsisukti nepastebėtas, tą savaitę už nedidelę klaidą kitame rašte prarado darbą.

Although he managed to slip away unnoticed, that week he lost his job over a small mistake in another document.

Paradoksalu, tai nesusijęs įvykis pasirodė būti lemtingu.

Paradoxically, this unrelated event turned out to be fateful.

Dainius sąmoningai suprato, kad tai, ką jis sužinojo, buvo svarbiau už jo pačią pareigybę.

Dainius consciously understood that what he learned was more important than his position itself.

Jis išsaugojo pergamento paslaptis savo mintyse ir širdyje.

He preserved the secrets of the parchment in his mind and heart.

Kiekvienas naujas rytas primindavo jam apie atsakomybę sklėsti tiesą, gebantį keisti pasaulį.

Every new morning reminded him of the responsibility to spread the truth, capable of changing the world.

Dainius žinojo: žinios turi galią, ir ši galia pasiekia tą, kuris pasiruošęs jas skleisti visai žmonijai.

Dainius knew: knowledge has power, and this power reaches those who are ready to spread it to all of humanity.