Vilniaus žiema glaižė Užupio gatves sniego paklotu, šaltis lyg šukėmis grybštelėdamas skruostus.

The Vilnius winter covered the Užupis streets with a blanket of snow, the cold nipping at cheeks like shards.

Dainius strypinėja per akmenimis grįstas gatves, vilkėdamas šiltą paltą ir ilgas pirštines.

Dainius jauntily walked through the cobblestone streets, wearing a warm coat and long gloves.

Mokyklos ekskursija į Užupį jam buvo nuotykis, o vieta — inspiracijos šaltinis.

The school trip to Užupis was an adventure for him, and the place—a source of inspiration.

Mokytojai ir klasės draugai sustojo prie Užupio Konstitucijos sienos.

Teachers and classmates stopped by the Užupis Constitution wall.

Tai istorinė siena, išmarginta kūrybiškomis frazėmis daugybe kalbų, jos žodžių mintys lyg švelnūs šnabždesiai.

It's a historical wall adorned with creative phrases in many languages, the words' thoughts like gentle whispers.

Aušra ir Milda, dvi Dainiaus klasės draugės, stovėjo šalia jo, užsisuktos į didelius šalikus.

Aušra and Milda, two of Dainius' classmates, stood beside him, wrapped in large scarves.

„Pažiūrėk, kaip gražiai čia viską surašę“, — pasakė Milda.

"Look at how beautifully everything is written here," said Milda.

Dainius linktelėjo, nors akys klajojo toliau, ieškojo kažko daugiau, nei mato akys.

Dainius nodded, though his eyes wandered further, searching for something more than the eyes can see.

Šalta buvo, bet viduje Dainius jautėsi visai karštas iš susijaudinimo.

It was cold, but inside Dainius felt quite warm from excitement.

Jis nusprendė: dabar arba niekada.

He decided: now or never.

Atsidėjęs atsiprašė su pretekstu, jog nori padaryti dar kelias nuotraukas, ir nutolt čmėgino.

Apologizing with the pretext that he wanted to take a few more photos, he attempted to distance himself.

Einant toliau, Dainius pastebėjo seną dirbtuvę.

Walking further, Dainius noticed an old workshop.

Lange atspindėjo laukinis menų pasaulis — tapetų kraštai mirguliavę spalvomis lyg ugnis.

In the window reflected a wild world of arts—the edges of tapestries shimmering with colors like fire.

Jis atsargiai prisidėjo prie lango ir pažiūrėjo vidun.

He cautiously approached the window and looked inside.

Jo širdis patukšėjo.

His heart pounded.

Viduje matėsi vieniša tapyba ant sienos.

Inside, a lone painting was visible on the wall.

Vaizduojama buvo žmogaus siluetas su galingais platinos nėriniais, lyg šviesos sruogos šokančios iš delnų.

It depicted a human silhouette with powerful platinum lace, like strands of light dancing from the palms.

Šis vizualas pripildė Dainiaus širdį šiluma.

This image filled Dainius' heart with warmth.

Jis suprato — čia jo vieta, čia jo bendruomenė.

He realized—this was his place, his community.

Dainius įtvirtino savo įsitikinimą, žinojo, jog visada buvo kreative — Užupyje jis pagaliau tai pripažino.

Dainius solidified his conviction, knowing he had always been creative—Užupis finally made him acknowledge that.

Grįžęs prie grupės jis žvilgtelėjo į Aušrą ir Mildą, dabar jau su didingumu akyse.

Returning to the group, he glanced at Aušra and Milda, now with grandeur in his eyes.

„Pamačiau kažką nuostabaus,“ jis švelniai pasakė ir šypsojosi.

"I saw something wonderful," he gently said and smiled.

Namo jis parvažiavo su nauja energija, linksmumo jausmu, pilnas džiugesio.

He traveled home with new energy, a sense of joy, and full of delight.

Dabar žinojo, kad jis gali būti kitoks ir tuo pačiu būti savimi, kad jo menas gali būti unikalus.

Now he knew that he could be different and still be himself, that his art could be unique.

Užupis jam parodė, kad net ir šalčiausiomis dienomis užgimsta šilčiausios mintys.

Užupis showed him that even on the coldest days, the warmest thoughts are born.

Jo viduje sniegas tirpo, liko tik gyvas kūrybos vėjas.

Inside him, the snow melted, leaving only a lively breeze of creativity.