Sniegas girioje buvo toks baltas, kad akys apsalo.

The snow in the forest was so white it dazzled the eyes.

Didelės pušys, lyg sargybiniai, saugojo mažą aikštelę, kurioje vakarop susirinko trys broliai ir seserys.

Large pine trees, like sentinels, guarded a small clearing where, by evening, three brothers and sisters gathered.

Deglas obuolių kvapo gėlėjo šaltą vėją.

A torch with the scent of apples sweetened the cold wind.

Tai buvo Rūta, Mantas ir Eglė – grįžę į savo protėvių namus Aukštaitijoje, švęsti Užgavėnių.

It was Rūta, Mantas, and Eglė—returned to their ancestral home in Aukštaitija to celebrate Užgavėnės.

Rūta pirmoji pajuto tą grįžtančio laiko magiją.

Rūta was the first to feel the magic of returning time.

Ji nerimavo apie tradicijas, kurios galėjo pranykti lyg sniegas tirpdamas pavasarį.

She was concerned about traditions that might disappear like snow melting in spring.

"Užgavėnės svarbu.

"Užgavėnės is important.

Tai mūsų ryšys su praeitimi," tarė Rūta, dangstydama laužą eglių šakomis.

It's our connection to the past," said Rūta, covering the fire with spruce branches.

Mantas stovėjo kiek atokiau – užtikrintas, bet tylus.

Mantas stood a little apart—confident but silent.

Jam rūpėjo kitos pasaulio platumos, galbūt toliau, nei snieguota Lietuva.

He was interested in other parts of the world, perhaps further than snowy Lithuania.

"Kodėl mums vis tai reiškia?

"Why does this matter to us?"

" klausė jis, žiūrėdamas į netolimą horizonto liniją, kuri mirgėjo lengvą dulksną.

he asked, looking at the nearby horizon line that shimmered with a light mist.

Eglė, jauniausioji, vis klausė ir klausė.

Eglė, the youngest, kept asking and asking.

Jos akys spindėjo kaip mažos žvaigždės.

Her eyes sparkled like tiny stars.

Ji norėjo suprasti, kodėl jos broliai ir sesuo nesutaria.

She wanted to understand why her brothers and sister did not agree.

"Papasakok giminių istoriją, Rūta," pasiūlė ji, ranką ištiesdama Manto pusėn.

"Tell the family story, Rūta," she suggested, reaching out her hand towards Mantas.

Nusprendusi paskutinį kartą pabandyti, Rūta priėjo arčiau.

Deciding to try one last time, Rūta came closer.

"Mūsų senelė ir senelis taip mylėjo Užgavėnes, kad kiekvienais metais tai buvo jų meilės šventė.

"Our grandmother and grandfather loved Užgavėnės so much that each year it was their celebration of love.

Čia, šioje giraitėje, jie degindavo blogis.

Here, in this grove, they would burn away evil.

Pavasarį pasitikdavo kartu, kaip dabar mes," ji pradėjo, balsu, pilnu švelnumo.

They welcomed spring together, just like we are now," she began, her voice full of tenderness.

Tai buvo momentas prieš laužo sužibant ryškiai.

It was a moment before the bonfire lit brightly.

Puiki proga pasikeisti, o Mantas, šiek tiek sutrikęs, jautė, kaip nuoširdūs Rūtos žodžiai paliečia giliausiai.

A perfect opportunity for change, and Mantas, slightly taken aback, felt how Rūta's sincere words touched him deeply.

Kaip tik laužui užsidegus, jie visi trys stovėjo prieš jo šilumą.

Just as the fire lit up, all three stood before its warmth.

Išnyko jų skirtumai, o tylą užpildė bendras juokas ir daina.

Their differences vanished, and the silence was filled with shared laughter and song.

"Žinai, tai geras jausmas – būti čia," tarė Mantas, pagaliau susitaikęs su savimi ir savo šaknimis.

"You know, it feels good to be here," said Mantas, finally reconciled with himself and his roots.

Kai užsidegė Užgavėnių laužai, kuriose liesis stiprus šokis, Mantas suprato, kas yra tikroji tradicijos galia.

When the Užgavėnės bonfires lit, where strong dances would unfold, Mantas understood the true power of tradition.

Tai nebuvo tik praeities dalis.

It was not just a part of the past.

Tai buvo jo dabartis – šiluma širdyje, kuri lydėtų jį, net ir keliaujant į anos šalies horizontus.

It was his present—a warmth in his heart that would accompany him, even as he traveled to distant horizons.

Rūta šypsojosi, apglėbusi abu brolius.

Rūta smiled, embracing both her brothers.

Jų skirtingumai tapo turtu.

Their differences had become a treasure.

Eglė pamatė, kaip pasaulis išryškėjo, ir suprato, kad laikas mano prasmę tik tada, kai dalinasi tuo su kitais.

Eglė saw how the world became clearer and understood that time only gained meaning when shared with others.

Jų Užgavėnių naktis buvo laimingas.

Their Užgavėnės night was happy.

Sniego girios sustingo po žvaigždėtu dangumi, o jų širdyse žydėjo pavasario pažadai, atnešantys naujas uždegimo galimybes.

The snowy forest stood still under a starry sky, and in their hearts blossomed promises of spring, bringing new opportunities for kindling.