Žiemišką vakarą Bernardinai sodas skendėjo stebuklingoje šviesoje.

On a winter evening, Bernardinai Garden was immersed in magical light.

Apsnigta žemė švelniai girgždėjo po kojomis, o žvaigždelės mirgėjo tarp angelų formos girliandų.

The snow-covered ground gently creaked underfoot, and tiny stars twinkled among the angel-shaped garlands.

Daug porų vaikštinėjo aplink, susikibę už rankų per Valentino dienos festivalį.

Many couples strolled around, holding hands during the Valentine's Day festival.

Rasa praleido laiką tarp menininkų draugų, tačiau įkvėpimo kibirkštis jos dar neaplankė.

Rasa spent time among her artist friends, but the spark of inspiration had not yet visited her.

Rasos galvoje šmėkščiojo senieji prisiminimai.

Old memories flitted through Rasa's mind.

Lietuva buvo jos širdies namai, tačiau šalta žiema visuomet atnešė melancholiją.

Lietuva was the home of her heart, but the cold winter always brought melancholy.

Menininkė jautėsi praradusi ryšį su savo šaknimis, su gamta, kurią taip mėgo pavaizduoti savo paveiksluose.

The artist felt disconnected from her roots, from the nature she loved to depict in her paintings.

Per minias šilumos ieškančių žmonių pamatė pažįstamą veidą.

Through the crowds of people seeking warmth, she saw a familiar face.

Tai buvo Mindaugas.

It was Mindaugas.

Kadaise jie kartu vaikščiodavo tais pačiais sodais, dalindamiesi vaikų juoku ir drąsiomis svajonėmis.

Once, they used to walk through the same gardens together, sharing children's laughter and daring dreams.

Tada jis išvyko, pasirinkęs studijas ir gyvenimą užsienyje.

Then he left, choosing studies and life abroad.

Mindaugas irgi pastebėjo Rasą.

Mindaugas also noticed Rasa.

Jis svarstė, ar geriau būti nepastebėtam, mat laikui bėgant baimė dėl praeities juos atskyrė.

He wondered if it might be better not to be noticed, as over time, fear of the past had separated them.

Tačiau vasario 14-osios šaltis atnešė drąsą.

Yet, the February 14th cold brought courage.

Jis nusprendė prisiartinti. taip ir niekad neįsivaizduoja savo pilko kasdienybės vaizdo be savosios menininkės.

He decided to approach her, imagining his gray everyday life without his artist was impossible.

Po ąžuolu, spindinčiu festivalio šviesoje, jie susitiko akimis.

Under the oak, shining in the festival's light, their eyes met.

Širdys aidėjo harmonija, net ir žiemą skambėjo jų draugystėje muzika.

Hearts resonated in harmony, and even in winter, music played in their friendship.

„Labas, Rasa,“ jis pasisveikino tyliai, matydamas jos nustebimą.

"Hello, Rasa," he greeted softly, seeing her surprise.

„Mindaugai!“ – jos balsas nuskambėjo džiaugsmu, lyg atradusi pamestą piešinį.

"Mindaugas!"—her voice rang with joy, as if she had found a lost drawing.

„Kaip ilgai nesi matytas.“

"It's been so long since we've seen each other."

Neilgai trukus kalba užvirė apie vaikystės dienas ir kaip jie abu ieškojo įkvėpimo.

Before long, the conversation flowed about childhood days and how they both sought inspiration.

Rasa pasidalino savo kūrybine krize, o Mindaugas išklojo norą vėl tapti dalimi Lietuvos meno pasaulio.

Rasa shared her creative crisis, and Mindaugas expressed his desire to become part of the Lithuanian art world again.

Štai ir buvo sprendimas: „O gal kartu galime sukurti ką nors naujo?“ – paklausė Mindaugas, šiltai šypsodamasis.

Here was the solution: "What if we create something new together?" Mindaugas asked, smiling warmly.

Rasa atsakė su šviesos blykste akyse: „Taip, būtinai!“

Rasa replied, with a spark in her eyes: "Yes, definitely!"

Drauge jie nuskubėjo per sodą, šnekėdami apie pirmąjį bendrą projektą.

Together they hurried through the garden, talking about their first joint project.

Rasa pajuto, kaip jos meninė siela atgijo.

Rasa felt her artistic soul revive.

Mindaugas rado vietą, kur priklauso.

Mindaugas found a place where he belonged.

Kartodami žingsnius ant sniego, jie plaukė per praeities upę, į dabartį.

Repeating their steps on the snow, they drifted through the river of the past into the present.

Atradę įkvėpimą, jie paliko Bernardinai sodą apšviestą ne tik šviesomis, bet ir jų draugyste.

Having found inspiration, they left Bernardinai Garden lit not only by lights but also by their friendship.