Šaltas vasario rytas aušo virš Kalnų Kryžių, kur tūkstančiai kryžių stūksojo tyliai, apkloti sniego patalu.

A cold February morning dawned over Kalnų Kryžių (Hill of Crosses), where thousands of crosses stood silently, covered in a blanket of snow.

Oras buvo skaidrus, bet leistos vėjo švelniai virpino miško šakas, esančias aplink šią stebuklingą vietą.

The air was clear, but a gentle wind shivered through the branches of the forest surrounding this magical place.

Domas stovėjo vienas, giliai įkėlęs mintis.

Domas stood alone, deep in thought.

Širdyje jis jautėsi kaip tas kryžius - vienišas, bet surėmęs žingsnius su kitais draugais, norėjo atrasti ramybę.

In his heart, he felt like those crosses - lonely, but standing side by side with other friends, he wanted to find peace.

Kelionė į Kryžių kalną buvo Viktoro idėja.

The journey to the Hill of Crosses was Viktoro's idea.

Viktoras - draugiškas ir visuomet optimistiškas keliautojas, mėgo burti žmones kartu.

Viktoras, a friendly and always optimistic traveler, loved to bring people together.

Jis tikėjo, kad kelionė per Valentino dieną bus tinkamas metas atsikvėpti ir galbūt susipažinti su naujais žmonėmis.

He believed that a trip during Valentine's Day would be a good time to unwind and perhaps meet new people.

Kai Viktoras pasiūlė kelionę, Domas galvojo tik apie pabėgimą nuo kasdieninės rutinos, tačiau neišdrįso tikėtis, kad ši kelionė bus ypatinga.

When Viktoras suggested the trip, Domas thought only about escaping his daily routine, but he didn't dare hope that this journey would be special.

Asta, nuotykių ieškotoja, ieškojo prasmės ir naujų įspūdžių.

Asta, an adventure seeker, was in search of meaning and new experiences.

Grupėje ji buvo žinoma kaip ta, kuri visada šypsosi ir yra pasiruošusi išbandyti ką nors naują.

In the group, she was known as the one who always smiled and was ready to try something new.

Ji taip pat mėgo romantiką, nors širdyje buvo atsargi.

She also loved romance, though in her heart she was cautious.

Kai ji pamatė Domą stovintį ant kalno, priėjo, nes norėjo su juo pasikalbėti.

When she saw Domas standing on the hill, she approached him because she wanted to talk to him.

Nebuvo tikra, ką galės pasakyti, bet jautė, kad pokalbis bus vertingas.

She wasn't sure what she would say, but she felt that the conversation would be worthwhile.

„Įdomi diena, ar ne?

"Interesting day, isn't it?"

" - tarė Asta, stovėdama šalia Domo.

Asta said, standing next to Domas.

Jis nužvelgė besiplečiančią kryžių jūrą ir linktelėjo.

He glanced over the expanding sea of crosses and nodded.

„Taip, ji tikrai kažką savyje turi," - tyliai atsakė jis, truputį sudrebėdamas nuo šaltuko.

"Yes, it certainly holds something special," he answered quietly, shivering a little from the cold.

Valentino diena juk yra apie meilę.

After all, Valentine's Day is about love.

Tačiau Domas jautė, kad jam trūksta drąsos pasinerti į ją vėl.

However, Domas felt that he lacked the courage to dive into it again.

Ankstesnis ryšys buvo sugriuvęs ir paliko gilią žaizdą.

A previous relationship had crumbled and left a deep wound.

Asta pastebėjo jo nenorą pasidalinti savo mintimis.

Asta noticed his reluctance to share his thoughts.

„Kartais imtis naujų žingsnių yra baisu.

"Sometimes taking new steps is scary.

Bet verta, jei pasiryžti," - tyliai tarė Asta, žiūrėdama jam į akis.

But it's worth it if you dare," she said softly, looking into his eyes.

Prasidėjo žvaigždėtas vakaras virš jų galvų, sukuriantis ypatingą atmosferą.

A starry evening began above them, creating a special atmosphere.

Dabis nutarė, kad laikas žengti žingsnį pirmyn.

Domas decided that it was time to take a step forward.

Su giliais iškvėpimais jis papasakojo Astai apie savo praeitį, savo baimes ir norą atrasti tikrą ryšį.

With deep breaths, he told Asta about his past, his fears, and his desire to find a true connection.

Jis atvėrė širdį, būgštaudamas, kad gali būti atstumtas.

He opened his heart, afraid that he might be rejected.

Asta klausėsi atidžiai, jausdama tą patį nerimą ir troškimą patirti kažką tikro.

Asta listened intently, feeling the same anxiety and longing to experience something real.

Ji pati prisipažino, kad bijo prisirišti, bijodama prarasti laisvę.

She herself admitted that she was afraid to get attached, fearing losing her freedom.

Po jų ilgų pokalbių, pakilęs mėnulis apšvietė šiek tiek sniege mirgančius kryžius, tarsi būtų juos girdėjęs.

After their long conversations, the rising moon lit up the slightly snow-dusted crosses, as if it had heard them.

Jie sutarė, kad nori duoti vienas kitam progą.

They agreed that they wanted to give each other a chance.

Nesvarbu, kad baimė čia, bet buvo stipresnis jausmas - viltis.

No matter that fear was there, a stronger feeling existed – hope.

Domas ir Asta paliko Kryžių kalną su šypsenomis, supratę, jog praeitis nebūtinai turi uždaryti duris į ateitį.

Domas and Asta left the Hill of Crosses with smiles, realizing that the past doesn't necessarily have to close the doors to the future.

Tą dieną abu apsisprendė eiti pirmyn ir priimti savo likimą su atvirumu bei viltingu žvilgsniu į ateitį.

That day, they both decided to move forward and embrace their fate with openness and a hopeful gaze to the future.