Žiema supo pasaulį baltu apklotu.

Winter enveloped the world in a white blanket.

Už sniego laukų plytėjo nedidelė ligoninė, kuri gyveno savo ritmu.

Beyond the snowy fields lay a small hospital, living by its own rhythm.

Tai buvo Jurgio kasdienybė.

This was Jurgis's everyday life.

Jis triūsė čia kasdien, budriai sekdamas sužeistuosius.

He toiled here daily, vigilantly tending to the wounded.

Nors jis buvo stoikas, širdyje jautė sielvartą dėl prarastos šeimos šilumos.

Even though he was stoic, his heart felt sorrow for the warmth of family he had lost.

Tą dieną žemėje buvo daugybė chaoso, bet oro kupinas meilės.

That day, there was much chaos on the earth, but the air was filled with love.

Vasario 14-oji - Valentino diena.

February 14th - Valentine's Day.

Žmonės siuntė vienas kitam šypsenas ir šiltus žodžius, bet Jurgis jautėsi vienišas.

People exchanged smiles and warm words, but Jurgis felt lonely.

Jam trūko jo sesers Rūtos.

He missed his sister Rūta.

Ši diena jį privertė susimąstyti, ar gali viską atitaisyti.

This day made him ponder if he could mend everything.

Rūta, tuo tarpu, sėdėjo savo studijoje.

Rūta, meanwhile, sat in her studio.

Jos teptukai ir dažai apėmė kiekvieną palyginimo plotelį, bet širdyje jautė tuštumą.

Her brushes and paints covered every piece of canvas, yet her heart felt empty.

Jie su Jurgiu buvo nutolę.

She and Jurgis had grown distant.

Tačiau atmintyje vis dar ryškios jų vaikystės akimirkos.

However, memories of their childhood remained vivid.

Gavusi jo kvietimą į ligoninę, ji kiek sutriko. Bet, norėdama suprasti brolį ir jo pasirinkimus, nusprendė priimti kvietimą.

Receiving his invitation to the hospital, she was somewhat puzzled but decided to accept it, wanting to understand her brother and his choices.

Atvykusi suprato, kaip sunku dirbti lauko ligoninėje.

Upon arrival, she realized how challenging it was to work in a field hospital.

Brolis nenuilsdamas skubino tarp pacientų, padėdamas kiekvienam, kuriam reikėjo pagalbos.

Her brother tirelessly hurried between patients, helping everyone who needed assistance.

Nors jo veide buvo nuovargis, akyse švietė atsakomybė.

Despite the fatigue on his face, his eyes shone with responsibility.

Rūta matė, kaip svarbus Jurgiui yra jo darbas.

Rūta saw how important Jurgis's work was to him.

Vakare, kai ligoninėje tapo tyliau, Rūta ir Jurgis susirinko į nedidelę laužo vietą.

In the evening, when the hospital grew quieter, Rūta and Jurgis gathered at a small campfire.

Jurgis, žvelgdamas į ugnį, pradėjo kalbėti.

Jurgis, looking into the flames, began to speak.

„Rūta, atleisk už viską. Norėjau tau parodyti, kodėl mano darbas man toks svarbus.“

"Rūta, forgive me for everything. I wanted to show you why my work means so much to me."

Rūta nusišypsojo.

Rūta smiled.

„Supratau, brolau. Mačiau, kaip padedi kitiems. Dabar žinau, kodėl tai taip tave traukia.“

"I understand, brother. I saw how you help others. Now I know why it draws you so."

Jie praleido laiką kalbėdami apie praeiti, juokiantis ir kartais nubraukiant ašarą.

They spent time talking about the past, laughing and sometimes brushing away a tear.

Jie suprato, kad ilgą laiką nesusikalbėjo, tačiau dabar norėjo atkurti savo ryšį.

They realized they hadn't communicated well for a long time but now wanted to restore their connection.

Tą naktį, po žvaigždėtu dangumi, Jurgis ir Rūta suprato, kad šeima yra ne tai, kaip dažnai susitinki, bet kaip gerai vienas kitą supranti.

That night, under the starry sky, Jurgis and Rūta understood that family isn't about how often you meet, but how well you understand each other.

Jie nusprendė vėl būti vienas kito gyvenimo dalimi.

They decided to be part of each other's lives again.

Jurgis išmoko atverti savo jausmus, o Rūta įvertino savo brolio pasiaukojimą.

Jurgis learned to open up his feelings, and Rūta appreciated her brother's selflessness.

Sniegas ir toliau krito, bet laužas buvo šiltas, kaip ir jų širdys.

The snow continued to fall, but the fire was warm, as were their hearts.